Užkarpatės Odisėja IV: 04-28, penktadienis

Bir 2nd, 2017 by grumlinas

Taigi, po eilinės pertraukėlės, kurios reikia suruošti fotomedžiagą, tęsiame 2017 m. balandžio pabaigos mūsų eskapados į Užkarpatę aprašymą.

Penktadienį buvo numatyta aplankyti Europos geografinį centrą pagal Austro-Vengrijos geografų paskaičiavimus, pasikelti į kalnus, juos apžiūrint, ir įsikurti kur nors viešbutyje. Šįkrt važiavome jau nebe tokiais pagrindiniais keliais, o greičiau „glubinka“. Tad mūsų Padangiuxas gerokai kentėjo nuo duobių ir gumbų, o man teko išvystyti bent jau pradinius kelių slalomo įgūdžius 😉
Pirmas objektas, kurį aplankėme – „Kotnar“ vynų daryklą. Tuoj pat už Berehovo kalvų šlaituose prasideda vynuogynai, tačiau pačią daryklą rasti kiek sunkiau, nei mano jau aprašytą „Čizai“. Tiesiog, važiuojant iš Berehovo link Vynohradivo, išvažiavus iš Mužijevo, tačiau dar nepervažiavus geležinkelio pervažos, dešinėje matosi jų gamybiniai pastai. Būdelėje sėdi apsauginis, kuris pakviečia į kioskelį-parduotuvę pardavėją. Perspėju – jie ima tik grynais! Raudonas ir baltas vynas, ~1.6 EUR už butelį. Taip, taip! Aišku subtilių poskonių nesijaučia, labiau primena jauną vyną.
Užsipirkę vynų, privažiavome Vynohradivą. Egzotiškas miestas tuo aspektu, kad jame daugybė čigonų (romų). Procentaliai gal nedaug (0,6%), bet jie labai matosi pagrindinėje gatvėje. Tikėjausi, kad videoregistratorius pririnks gerų kadrų, o gavosi kliurka – apsižioplinau laiku iškrauti kortelę į laptopą ir ant čigonų buvo užrašyti kalnai 😉 Pamoka ateičiai ir panašiems keliauninkams – užsistatykite mobiliake žadintuvą kokią valandą prieš pasibaigiant galimam įrašo videoregistratoriuje laikui. Tad laimei, mano geresnioji pusė spėjo pykštelt porą kadrų su čigonėmis.
Vynohradive bandžiau išsigryninti grivnų. Deja, „Privatbanko“ bankomatas atsisakė priimti mano Master ir Maestro korteles. Nuvariau į bankelį keist eurų – nekeičia. Laimei, radau dar vieną bankomatą, kuris išgrynino tų grivnų. Šiaip korteles priėmė visi viešbučiai, bet už valgį susimokėti reikėtų dėl visa ko turėti grynų. Mums visai kelionei užteko ~130 EUR grivnomis.
Po Vynohradivo nuotykių važiavome toliau. Į pietus nuo Vynohradivo yra Ukrainos-Vengrijos-Rumunijos sienų susikirtimas, tad po kažkiek kilometrų, pasibaigus vengriškajai Užkarpatės daliai, pamatome gyvenviečių pavadinimus ukrainietiškai ir rumuniškai.
Pravažiavus Chusto miestą (stabtelėjome ten nufotkinti ant kalno matomų pilies griuvėsių), prasidėjo tai, ką vėliau įvardinome kaip „naujosios ukrainiečių architektūros kelias“. Ukrainiečių architektūrinis skonis pakolkas tebėra sustingęs ties tuo, kas buvo madinga pas mus kooperatyvų vajaus laikais: t.y. „didelis, kad tilptų 3 kartos, ir visko prilipinta, kad būtų prabangu“. Plius nacionalinis koloritas. Tai namai milžiniški, visokios kolonos beigi balkonai, must-to-be bokšteliai. Iš nacionalinio kolorito labiausiai matomi milžiniški prabangūs vartai. Kai kada tvora neypač, bet vartai turi būti o-ho-hooo!!! Specialiai nefotkinome, bet prišaudžiau kardų iš videoregistratoriaus.
Tiesa, pakelėse prekiaujama vaisiais ir daržovėmis. Tai mes sustojome Hruševo miestelyje, nusipirkome obuolių, bananų ir agurkų užkandžiavimui kelyje už 7 eurus, užteko visai kelionei ir dar namo parsivežėm.
Už Velikij Bičkivo miestelio kelias priartėja prie Tisos upės, už kurios – Rumunija, tad pakelėje stovi ukrainiečių pasienio stulpai. Be abejo, sustojome, nufotkinome. Šiaip sienos iš esmės nesijaučia, tik viena palyginti neilga atkarpa buvo užtverta spygliuotos vielos tvora, visur kitur – tik stulpai.
Už Chmelivo kelias suka į šiaurę ir, pravažiavus Dilovą, prasideda tikrasis kopimas į kalnus. Kokie 3 km vingiuotu kalnų keliu – ir pagaliau pasiekiame Europos centrą pagal Austro-Vengrijos geografų paskaičiavimus! 😉 Mums, lietuviams, žinantiems, kur yra TIKRASIS Europos geografinis centras, tai kelia tik atlaidžią šypseną, bet lankytojų ten netrūksta. Nusipirkome ir mes suvenyrų bei labai skaunaus rūkyto avių sūrio pynučių, naminio vyno, kuriuo, beje, prekiaujama kiekvienam kieme. Raudonas ir baltas vynas supilstytas į plastikinius 1,5 litro butelius, Europos centre galima buvo įsigyti 0,5 litrų, kurį ir pirkom paragavimui.
Tolimesnis kelias eina palei Tisos upę, kur kartkartėmis susikerta su geležinkeliu, kuris nesugeba laikytis vieno kranto ir tiltais vis šokinėja per upę. Kelias nelabi blizgantis, tad prieš rajono centrą Rachivą pradėti rimti remonto darbai, kitais emtais kelias turėtų būti jau sutvarkytas.
Rachive pirmąkart pamatėme ant stulpų šalia ukrainiečių mėlynai-gelktonų ir raudonai-juodas vadinamųjų banderininkų vėliavėles. Iš tikrųjų tai Ukrainiečių Nacionalistų Organizacijos aka OUN spalvos. Na, o kaip atsvara – ant kas antro stulpo vietoje OUN vėliavėlių kabojo ES vėliavėlės 😉
Pasiekę Jasinią, planavome apsistoti nakvynei. Pasisukiojome po apylinkes, pafotkinome puikius kalnų vaizdus, aplankėme porą viešbučių. Viename likę tik labai brangūs apartamentai, kitame – langai į plentą. Mhmmm… Nutarėme važiuoti toliau ir žvalgytis nakvynės. Pakeliui dar stabtalėjome polsio aikštelėjepasižvalgyti į Karpatų miškus ir pagaliau pasiekėme Jablunico perėją (921 m virš jūros lygio). Ten irgi turizmo centras – pilna kromelių ir užkandinių. ir mes nusipirkome medaus, medaus su riešutais ir aviečių uogienės.
Tik nusileidus nuo perėjos, pamatėme nuorodą į kažkokį viešbutį ir privažiavome „Hochland Bukovel„, kur apsistojome. Puikus kambarys su vaizdu į Hoverlos ir aplinkinių kalnų viršūnes už 31 EUR. Plius gera vakarienė su vaizdu į kalnus ir tikru prancūzišku vynu už 17 EUR. Beje, viešbučio interjeras buvo pakankamai vakarietiškas.
Vienžo, diena praėjo puikiai 🙂