Įjungtas CNN praktiškai be pertraukos varo apie situaciją Paryžiuje po 12 žmonių gyvybes nusinešusio (+11 sužeistų) teroro akto. Šiaip dvejopi įspūdžiai:
1) Iš vienos pusės, aiškiai matosi, kad karikatūristai nesilaikė principo „netampyk laisvėje slampinėjančio liūto už ūsų“. Tampė-tampė, kol galų gale liūtas pirma sudraskė prižiūrėtojus (žuvo 2 policininkai, iš kurių vienas – musulmonas, čia dar gali būti vidinių muslumoniškų „razborkių“), o paskui prasiėjo per tampytojus ir šiaip niekuo dėtus lankytojus. Sakote, spaudos laisvė? Yep, bet paaiškinkite tai liūtui. Čia svarbu ne tai, kokių moralinių vertybių laikomės mes, o kokių moralinių(?) vertybių laikosi liūtas. Nors gal tai greičiau pasiutę šunys, nei liūtas. Anyway, su pasiutusiais šunimis reikia elgtis gana paprastai – šaudyti. Ne bandyti pagavus laikyti tipo gal pasveiks/ persiauklės, o tiesiog šaudyti, išsiaiškinus, kas dar užsikrėtęs.
2) Šiaip tuos pasiutusius šunis iš esmės susigeneravo pati Europa, kuri tiek dėl „baltojo žmogaus kaltės jausmo“, tiek dėl elementarios neigiamos demografijos leido praktiškai nekontroliuojamą kitakultūrių užsieniečių antplūdį. Kol tų užsieniečių nedaug – šalys sugeba juos perlydyti-asimiliuoti. Tačiau yra tam tikra prisotinimo riba, už kurios atėjūnų kultūra pradeda išstumti vietinę. Plius kliedesiai apie multikultūrizmą, kuris man labiau panašūs į sąmoningą norą sunaikinti europietišką kultūrą, nei idiotų politikierių prie valstybių vairo daromas klaidas.
Ir čia aš matau pagrindinį pavojų – Europos sudešinėjimą. Ne normalų dešinėjimą a la konservatyvios pažiūros, o ultranacionalistinį dešinėjimą. Juk iš esmės Europa nebeturi pasirinkimo: iš vienos pusės – Jevrosojūzo biurokratų diegiamas multikultūrinis kosmopolitizmas ir tolerastija, iš kitos – nenorintys priimti demokratinių vertybių atėjūnai, kurie Europos miestuose ištisus kvartalus paverčia savo tvirtovėmis. Ir tas koridorius, kaip matėme per paskutinius Europarlamento rinkimus, susiaurėjo tiek, kad į Europos valdymą išspaudė Le Pen ir Faražą, it dantų pastos tūtelė išspjauna turinį, kai ją suspaudi. Ateina metas, kai dauguma, kurios teisės vis ribojamos vienų ar kitų mažumų naudai, staiga pamato išeitį radikaliuose ultradešiniuose sprendimuose. Va čia ir gali būti pagrindinis įvykių Paryžiuje rezultatas.
24 metai praėjo nuo to ryto, kai prabudome, atskirti kruvinu rėžiu nuo Sovietų. Kaip kad pernai prabudo Ukraina, atskirta kruvinu rėžiu nuo Rusijos. Kaip kad prieš 23 metus iš esmės atgimė lietuvių nacija, taip pernai gimė ukrainiečių nacija. Postsovietinis pasaulis kinta, ir kinta ne bandančios atkurti Sovietus Rusijos naudai. Istorijos girnos mala lėtai, bet užtikrintai.
