Šiemet vėl įvyko tradicinės Citrojoninės, ir jau penktą kartą Lenkijoje, nes lietuviškojo kaimo turizmo viarslinykai laikosi principo „dirti aviai kailį, o ne ją kirpti“. Šįkart pasirinkome stovyklavietę „Piękny Brzeg“ prie Šventaičio ežero šalia Unguros (Węgorzewo). Lenkų verslininkų garbei reikia pasakyti, kad jie moka dirbti su klientais. Pradėjome derybas dar žiemą, užsakydami 3 šešiaviečius namelius ~55EUR/namelis/nakčiai. Jau prieš važiuojant prireikė dar vieno namelio, tą pavyko irgi užsakyti, tačiau, pasirodo, lenkai patrumpino žieminių (mažesnių) kainų galiojimo laiką savaite ir už namelį būtų tekę mokėti brangiau. Tačiau vietoje pavyko susitarti, kad kaina bus tokia pati, kaip ir ankstesnio užsakymo.
Stovyklavietė puiki, apsigyvenome prieš kokius metus pastatytuose nameliuose: 2 kambariai po 2 lovas, salionėlis-virtuvėlė su išlankstoma dviviete sofa, dušas-tualetas, televizorius, veranda su staliuku+kėdutėmis, grilius.
Penktadienį suvažiavome, vakare pailsėjome/pavargome bendraudami, šeštadienį išvažiavome į apžvalginę ekskursiją.
Pirma aplankyta vieta – Kalo kolona, skirta pažymėti Dievą užrūstinusių dviejų porų ištvirkėlių nukneckinimui. Raudonų plytų stulpas, ant kurio kiekvieno pusės pamokanti istorija, užrašyta lenkų, lietuvių, vokiečių ir lotynų kalbomis. Rasti ją nėra labai lengva, nes aiškios nuorodos nėra, tačiau ji nurodyta GoogleMaps. Tiesiog važiuoji Jasna gatve iš Unguros, kairėje prasideda miškelis, o jam pasibaigus matosi keliukas į kalnelį. Tada kertame ant stabdžių ir galima pamatyti apvalų metalinį stulpelį su tikrąją istorija (pasirodo, tiesiog ten buvusiose kapinėse buvo nužudytos dvi jaunos poros) ir takelį ant kalvelės, kur stovi kolona.
Buvome suplanavę aplankyti kryžiuočių pilį Unguroje, tačiau pamatę, kad ji aptverta ir vyksta perstatymo į viešbutį procesas, tiesiog pravažiavome pro šalį.
Toliau kelias vedė prie „Wendulos“ – tai III Reicho Kanceliarijos viršininko gen. Hanso Lammerso rezidencija, tipo mini Aloyzičiaus „Vilko guolis“. GoogleMaps vieta pažymėta, tik ne visai tikslai, tačiau orientacijai užtenka. Nors privažiavimas su nuotykiais: navigacija rodo nusukimą nuo kelio į tokį provėžiuotą laukų keliuką, kuris dar ir po lietaus pilnas balų, tad važiuojant beprotišku 25 km/h greičiu, į orą kilo kokių 4 m aukščio vandens stulpai, todėl atgal grįžome jau tik 15 km/h greičiu. Na ir provėžos – citroenams tai beveik dzyn, o va vienas tarp mūsų įsimaišęs passatas tai biškį nervinosi 😉 Lauko keliuko pabaigoje kertame apleistą geležinkelio liniją ir toliau važiavimas miške nutiestu betoniniu keliu. >70 metų, tačiau jokių duobių, net pakraščiai neaptrupėję. Fokiškakokipė, ne kitaip. Paties bunkerio likučiai kairėje šalikelėje miške, tačiau prie jo prieiti per žmogaus ūgio dilgėlynus nepasirašėme. Tad apifotkinome ir atgal. Tai dabar esu aplankęs (ko gero) visus Lenkijoje esančius nacių bunkerynus, o va Hermano Geringo būstinė dabartinėje Kaliningrado srityje, deja, kol kas lieka už borto.
III Reicho užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas bunkerio neturėjo, tad atvykdavo į rūmus Štynorte (Sztynort), priklausiusius grafui Heinrichui von Lehndorffui, iš kurio tie rūmai buvo konfiskuoti, o jam paliktas tik vienas rūmų sparnas. Pats grafas dalyvavo 1944 m. sąmoksle prieš Aloyzičių ir buvo sušaudytas. Jam atminti prie rūmų pastatytas atminimo akmuo.
Dvaras tebėra įspūdingas, nežiūrint to, kad ganėtinai apleistas. Pačius rūmus pamažu restauruoja, viename iš pastatų įrengtas viešbutis-restoranas.
Parkingas netoli rūmų mokamas, reikia turėti smulkių (berods, 3zl/h). Be to, Štynorte yra graži marina (jachtklubas).
Iš Štynorto nuvažiavome į Okovizną (Okowizna) apžiūrėti dvaro rūmų. Įspūdingi, pradėta restauracija, bet pakolkas stovi pusiau lupti, pusiau skusti.
Yra toks kaimelis Pšervankos (Przerwanki) – šalia jo buvo net du aplankytini objektai.
Pirmas – šliuzas ant Sapinos upės. Gaila, kad teritorija užtverta ir uždaryta, tad tik apžiūrėjome iš šono.
Antras – buvusio Gižycko įtvirtinto rajono bunkeriai. Apžiūrėjome vieną iš jų, išsprogdintą iš vidaus.
Ekskursija buvo kaip ir užbaigta, tad nuvažiavome į Unguros pakraštyje esančią užeigą „Grajan“ pavalgyti. Maistas geras, tik va aptarnavo laaabaaaiii lėėėtaaaiiii 😉
Užeigoje deserto nevalgėme, nes nutarėme pratęsti tradiciją valgyti desertą Rešliuje esančioje kavinukėje. Tad nuvažiavome į tą Rešlių, pakelėje mano geresnioji pusė fotografavo gamtos grožybes, o aš tuo pačiu gavau 100 zl „premiją” už greičio viršijimą 😉 .
Desertas kavinukėje Bar-Kawiarnia (Stanisława Wyspiańskiego 9-10) buvo fantastiškas, aplinka irgi.
Grįždami atgal, trumpam vėlgi sustojome pafotkinti gamtos, o paskui stabtelėjome Šventliepėje.
Pakeliui vėl stojome pafotkinti gamtos.
Na ir kelionės užbaigimui užvažiavome į 1PK laikų vokiečių ir rusų karių kapus (Jaegerhoehe) netoli mūsų stovyklos. Ten 1914 m. vyko aršus mūšis, sprendžiant pagal palaidotųjų skaičių (344 vokiečiai ir 234 rusai). Monumentas įdomus: žiedu eina akmenų siena su vartais. Viduje ratu eina smėlio takas su išilgai jo išdėstytais antkapiais, kurių dauguma – „nežinomas karys/iai”. Vienoje vietoje atsiveria puikus Šventaičio ežero vaizdas. Kapinių centre vėlgi iš akmenų sumūrytas apvalus memorialas-pakyla, į kurią užkopiama laipteliais. Pakylos centre – didžiulis kryžius. Kapinėse auga keliolika pušų, tad vieta tikrai labai graži, nors ir liūdna.
Na ir po kapinių jau suvisam grįžome į stovyklą toliau ilsėtis/bendrauti.
Pilna fotkių galerija
Visai rimtai: jei rūpi Lietuvos ateitis – rinkis lenkišką prekę. Ar bent jau nelietuvišką. Kol nebankrutuos visas dabartinis lietverslas – ateities neturėsim…
Dukart perskaitau visus tavo lenkiškų kelionų aprašymus 😉
Lietuvių verslinykus reikia pyzdinti tol, kol suvoks, kad klientą reikia saugoti.
Nepavyks, nes vos tik pajuda paklausa- tuojau pat puola kelti kainas…:(
ir ne tik tai. Darbuotojų engimas, machinacijos su žaliavomis, gamybos technologijomis, net atviras melas ir suktybės. Kas dirba pas privatininką – žino.
O prie jūros nuvažiavus čia – norisi tik vieno, skaityti Grumlino Lenkijos aprašymus, kol rasim Šventosios pakaitalą 😀
Atsakyti greit negalėjau – naujajame darbe pusė internetų užblokuota, o ir šiaip jis naudotinas tik tiesioginėje veikloje 😉
Lenkijos bus dar vienas įrašas, paskui dvi kelionės pas braliukus.
Šventosios alternatyva – Paviluostas https://lt.wikipedia.org/wiki/Paviluostas
Apie jį išeis parašyti po kelių dienų musėt, bet labai puiki vieta
„“ naujajame darbe pusė „“ ???
Yep, biškį darbą pakeičiau, būsiu valdinykas dabar 😉
Tai čia sveikinti ar … užjausti?
Visais atvejais – SĖKMĖS , nes kaip įsivaizduoju darbus keitei retai …
>34 metų pirmoje darbovietėje 😉
šiaip viskas OK, dirbsiu kartografu 🙂