Feed on
Posts
Comments

Turi žmonės kantrybės: 2CV iš LEGO

Vas 10th, 2018 by

Tas retas atvejis, kai LEGO Technic sprendimai mane užkabina 😉
Video:

Ir trumpas straipsnis apie sukūrimą.

To paties kūrėjo dar vienas 2CV modelis

Posted in citro, LEGO | 2 Comments »

„Artilerija“

Vas 9th, 2018 by

Betyrinėdamas savo senų žemėlapių skanus, viename iš jų radau įdomų vaizdą.
Artilerija 100K PL
Tagi, kas čia galėtų būti? Žemėlapis lenkiškas, o jame matome tiek lietuvišką užrašą „Artilerija“ prie geležinkelioo stoties, tiek lenkišką „Dawne obozy wojskowe“. Prie geležinkelio stoties matosi visa gyvenvietė.
Šioje vietoje šiandien geležinkelio bėgių netgi žymių nėra, nors buvusia geležinkelio trasa pėsčiomis/dviračiu/džipu galima pakeliauti (kuo puikiausiai atsekiau trasą maps.lt nuo pat Alytaus iki Varėnos, jei kas susigundytų 😉
Taigi čia buvusi carinės Rusijos karinio poligono geležinkelio stotis, aprašyta Wikipedijoje ir OlitaOrany.
Iš geležinkelio stoties dabar beliko tik pastatas ir vandens bokštas, na ir šalia stoties kažkas panašaus į buvusį rūsį. Esu apie tai rašęs kažkada.
IMGP0772
IMGP0771
IMGP0773

Vieta carinės Rusijos ženėlapyje atrodo gana įspūdingai – pasirodo, buvo dvi stovyklos: artilerijos ir pionierių/inžinierių, ir keli parako sandėliai.
Artilerija 084K RU

Lietuviškame žemėlapyje vaizdas po 100 metų visiškai kitoks.
Artilerija TOP50LT

Na o ortofoto rodo, kad „viskas praeina, o gamta lieka…“
Artilerija ORT10LT

Tags:

Posted in istorija, karyba, kartografija, Lietuva | 2 Comments »

Pamarys 2018 vasaris

Vas 4th, 2018 by

Mass-medijos pilnos info apie baisų potvynį Pamaryje, tad šį savaitgalį su brangiausiąja nutarėme patikrinti, kas gi ten iš tikrųjų vyksta. Tiesą pasakius, ten blogiau, nei rėkia mass-media.
Nuvažiavome pas giminaičius Žemaitijoje ir kartu išvykome link Ventės rago. Pernai rudenį beveik užlietas kelias dabar jau nebe tokiame pavojuje, nors pievos ir apledijusios, o pats kelio pylimas gerokai pažeistas.
Ventės rage daugybė žmonių. Marios apledijusios, tačiau yra protakų, properšų, įtrūkimų, tad ant ledo lipti rizikinga. Pats Nemunas užšalęs.
Apžiūrėję Ventę, pasukome link Rusnės. Pakeliui dar pasižiūrėjome Šilutės polderius, pilnai užlietus vandens.
Iki Rusnės privažiuoti be šansų – kilometrą nuo Šilutės, prieš Kazio Griniaus tiltą pastatyti draudžiantys ženklai. Pilna smalsių lietuvių, fotografuojančių užlietas pievas. Matėme ir eGzpertą, išdidžiai aiškinantį, kad čia jau išsiliejęs Nemunas. Tiesą pasakius, vasarą po tuo tiltu teka keli poros metrų pločio griovai, o iki Nemuno dar pielyti 5 km. Nu bet eGzpertai žino, ką sako 😉
Kitą dieną sumąstėme nuvažiuoti iki Šyšos kaimo priešais Uostadvarį (Rusnės saloje). Jooo, dorai neišvažiavus iš Šilutės, atsirėmėme į vandenį.
Na ką gi – tada pavažiavome iki Juknaičių ir iš ten pasukome į Sausgalvius – gal ten privažiuosime iki Nemuno. Mjooo, nujooo, nifigooo… Šiaip keliu galima būtų rizikuoti važiuoti džipu, be jei paslysi ir nersi šalikelės griovin – teks ieškotis vikšrinio traktoriaus 😀 Tad beliko grįžti iki Kazio Griniaus tilto ir padaryti užsemtų pievų panoramą.
Grįždami namolio, užšokome ant Rambyno kalno. Nemunas nėra tragiškai ištvinęs, daugiau kliuvo Rusijai. O va ties Skirsnemune vanduo praktiškai skalauja Panemunių kelio pylimą.
Tai va tokie įspūdžiai iš Pamario potvynio…

Tags:

Posted in foto, gražūs vaizdai, kelionės | Comments Off

Apie Epidemiją ir Leniną

Sau 31st, 2018 by

Sunkoka atpažinti, kurioje vietoje galėtų susitikti Epidemija ir Leninas 😉
84K RU'15

O susitiko jie 1915 m. Rusijos žemėlapyje. Šiandien ta vietovė į šiaurę nuo Liubavo jau sunkiai beatpažįstama. Dingo ir Epidemija, ir Lenino, ir dviejų palivarkų nebeliko – Trempinių (Trempinų) ir Makauskų (Makovščiznos)
TOP50LKS'96

Posted in istorija, kartografija | Comments Off

Apie Vištyčio lituanizaciją

Sau 30th, 2018 by

Daugelis iš mūsų žino Vištyčio ežerą, tyvuliuojantį ant Lietuvos ir Rusijos sienos. Vieta labai graži, užkampis baisus, bo važiuoti reikia kažin kur. Ten buvę prisimena ežere plūduriuojančius plūdurus, žyminčius ribą tarp Europos ir ne-Europos 😉 Žemėlapyje ta riba nurodyta gana aiškiai, ir matosi, kad Lietuvai priklauso nemaža dalis ežero.
TOP50LKS

Gali kilti klausimas – o kodėl gi ežeras nepadalintas perpus? Tarp kitko, toks padalinimas buvo pažymėtas viename iš lietuvių išleistų žemėlapių, tačiau biznis nenuskilo.
O situacija yra gana įdomi. Pažiūrėkime seną carinės Rusijos žemėlapį, išleistą dar iki 1PK.
RU 84K
Įdomiai atrodo, ania? Gabaliukas ežero palei Vištyčio miestelio pakrantę, o paskui siena eina ežero krantu.
Pabandykime nusibraižyti dabartinę LT-RU sieną ežere…
TOP50LKS+riba
…ir perkelkime ją ant senojo žemėlapio.
RU 84K+riba
Taigi, galima lengvai pamatyti, kaip Lietuva mūsų derybininkų dėl LT-RU sienos nustatymo dėka tapo nemažos Vištyčio ežero dalis savininke. Juk tiek „prie caro“, tiek „prie Smetonos“ į didžiąją dalį ežero nebuvo galima net įbristi – užsienis, kaip ne kaip. Prūsijai, kuri kažkada užgrobė ežerą, vėliau Vokietijai, tai buvo strateginis gėlo vandens telkinys, ir ji nesiruošė juo dalintis. Rytinė ežero dalis taip ir liko iš esmės neapgyvendinta, nes ežeras buvo neprieinamas.
Tarp kitko, netgi sovietmečiu ežeras Lietuvai nebuvo perduotas. Tad išėjus iš SSSRo būtume likę be ežero, bet mūsų derybininkų atkaklumo ir tuometinio Rusijos prezidento Jelcino geranoriškumo dėka tas gabaliukas buvo mums perduotas.
SU 100K+riba

Vienžo, kartogarfija kai kada parodo įdomių dalykų kaip ir tuščioje vietoje 😉

Posted in kartografija, Lietuva | 1 Comment »

Lepesininiai Citroenai

Sau 28th, 2018 by

Oranžinė spalva Citroenams tinka 😉
2CV orange
Hvan
DS
citroen-dyane
1969_Citroën_AMI_6
Citroen_GS_Break_Club_ar
SM
mehari

Posted in auto, citro | 6 Comments »

Lietuvos Rytai kiek kitaip

Sau 23rd, 2018 by

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 100mečiui, prisiminiau dieduškos Iljičiaus pasirašytą 1920m. taikoa sutartį su Sovietų Rusija, pagal kurią Lietuvai buvo pripažintos etninės žemės, užimančios didesnį plotą, neiu dabartinė Lietuva. Ir jei ne lenkų agresija bei Želigovskio „maištas“, sukūręs Dumbasą Lietuvoje, šiandien būtume gerokai didesnė valstybė. Nors va etniniu požiūriu gerokai mažiau monolitiška.
Smalsu pasidarė, kaip atrodytų tos Lietuvos’1920 sienos dabartiniame pasaulyje. Teko gerokai paieškoti padorios kokybės tarpukarinio skenuoto Lietuvos žemėlapio su prarastosiomis žemėmis, paskui jį prisirišau ir nubadžiau rytines sienas. Vietomis grubokai, bet ir pradinis emėlapis buvo 1:500000, o ir sudarytas senobiniais metodais. Reiks ateityje pabandyti patikslinti kai kurias įmanomas vietas, pasinaudojant sienos paršymu ar radus tinkamų žemėlapių.
Bet kokiu atveju gavosi gana įdomiai – Minskas būtų visai šalia Lietuvos, o va apsipirkti į Lenkiją tektų važiuoti į Bialystoką, bo ir Suvalkai, ir Augustavas būtų mūsų 😉

Lietuva1920

Posted in kartografija | 2 Comments »

Grabijolai ir judėjimo laisvė

Sau 21st, 2018 by

Seni žemėlapiai kai kada pateikia įdomių stagmenų, apie kurias nesusimąstome kasdieniniame gyvenime. Bent jau taip nutinka man. Peržiūrinėdamas tyarpukario lenkiškus topografinius Vilniaus krašto žemėlapius, vis randu įdomių (bent jau man) dalykų, priverčiančių šiek tiek susimąstyti.
Prieš pusantrų metų rašiau apie mudviejų su brangiausąja kelionę į Grabijolus ir jų apylinkes. Fainas kaimelis, btw, dar kartą rekomenduoju aplankyti.
Besilankant atkreipiau dėmesį į anapus Neries esančius sodybos likučius.

Kažkaip tuomet neužsifiksavo Vikipedijoje pateiktas įdomus faktas:
Tarpukariu Grabijolų kaimą nuo kito Neries kranto skyrė Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, ėjusi upės viduriu. Tuo metu Grabijolų dvare buvo pastatytas lenkų pasienio postas, o Grabijolų kaime, didžiausiose valstiečių sodybose patalpas nuomavosi Lietuvos pasienio policija. Abiejų krantų pasieniečiai, norėdami pasirodyti, organizuodavo šventes savo upės pusėje.
Ir va dabar M1:25000 lenkiškame žemėlapyje tas faktas nukrito į savo vietą.
P29-S40-D_KOL._OJRANY_RUSKIE_WT_1935-
Taigi, ką matome žemėlapio fragmente iš Mapster?
Kairiajame Neries krante (apačioje) lietuviškieji Grabijolai, aukščiau jų – lenkų Sienos Apsaugos Korpuso sargybinė (Stražn.K.O.P.). Pagal žemėlapį tai būtų tie matomi sodybos griuvėsiai. Nzn, ar čia Vikipedija, ar žemėlapis biškį netikslūs, nes pats Grabijolų dvaras, teisingiau, palivarkas (Fw. Grabialy) yra kiek į vakarus.
Tarp kita ko, netgi kelių prie sargybinės (trikampis) konfigūracija per 80 metų nepakito, ką galima pamatyti lietuviškuose ortofotožemėlapiuose 😉
Grabijolai

Tie patys sodybos/sargybinės(?) gruvėsiai iš dešiniojo Neries kranto.

Čia jau kaip ir norėjau atsisveikinti, bet įtariu, kad skaitytojai nustebę paklaus: „Ei, o kur apie judėjimo laisvę?“ Yep, va mintis apie judėjimo laisvę ir sukėlė tas žemėlapio fragmentas.
Kažkada iki 1PK per Nerį čia buvo medinis tiltas, sudegintas karo pradžioje. Jis nebuvo atstatytas, ir tada man kažkaip nekilo mintis, kodėl? Juk jis gerokai sutrumpintų kelią iš Grabijolų ar per Grabijolus link Meižionių, o toliau link Kernavės ar Dūkštų? O neatstatė jo todėl, kad tuo metu čia ėjo siena tarp dviejų priešiškų valstybių ir jokios judėjimo laisvės čia nebuvo. Tad ir tilto nereikėjo. Na o paskui pasikeitė kelionių kryptys ir psio – tiltas liko tik atsiminimuose.
Taip kad judėjimo laisvė yra toks dalykas, kuris sunkiai atsiranda, bet gali lengvai pranykti. Aišku, šiandien prie tos buvusios sodybos/sargybinės nesunkiai privažiavome (jei nesukti galvos dėl šunkelio per mišką), bo sienų nebeliko. Ir galėjome pažvelgtį į Grabijolus taip, kaip į juos kažkada žvelgė lenkų pasieniečiai.

Kaslink judėjimo laisvės tarp Lietuvos ir Lenkijos. 15 sienos perėjimo punktų skaitytojų pasirinkimui 😉

Posted in foto, kartografija, kelionės, Lietuva | Comments Off

…ir visų Citroenų elektrifikacija.

Sau 20th, 2018 by

Kai dabar vis populiarėja elektromobiliai ir hibridai, prisimenu, jog Citroen anuomet nemažai dirbo būtent šitoje srityje. Vienas iš tokių konceptų, skirtų važinbėjimui mieste, buvo 1992 m. Citela. Aišku, dizianas tuomet gal ir labai konceptualus, bet man šiandien toks lengvai košmariškas. Anyway, jei būtų priėję iki serijos – važinėtų gatvėmis ne tik Smartai ar džiovinti mersiukai, bet ir Citelos. Ir tai būtų gerai.

Posted in citro | 4 Comments »

Apie pokyčius

Sau 19th, 2018 by

Dabartinis darbas mane vėl sugrąžino arčiau tskant grynosios kartografijos, nemažai „pakeliavau“ po Lietuvą naujau sudaromu žemėlapiu. Ir kažkaip susidomėjau valsčiumi, kažkada buvusiu administracinio Lietuvos padalijimo vienetu – dabartiniu supratimu nei tai didele apylinke, nei tai mažu rajonu. Netgi atsimenu, kad vaikystėje, paklaustas, kur gimiau, išpildavau: „Pakruojo rajone, Linkuvos valsčiuje, Gataučių kaime“, nors tuo metu valsčių nebebuvo, juos transformavo į rajonus ir apylinkes.
Pasidarė įdomu, kiek gi tų valsčių buvo ir kaip jie išsidėstę. Susiradau pirmojo tarpukario Lietuvos administracinio padalijimo 1919 m. informaciją ir vakarais pamažu subadžiau tuos valsčių centrus į žemėlapį.
Lietuva1919
Kokias įdomybes matome?
Klaipėdos kraštas dar ne Lietuvos sudėtyje, ten buvo valsčių analogas amtas, tik jie buvo mažesni.
Vilniaus krašte lietuviai valsčių nustatyti dar nesiryžo, nes dėl jo vyko stumdymasis su lenkais, kuris Lietuvai baigėsi 20 metų trukusiu „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Esu nusidigitavęs Vilniaus krašto sieną, uždėjau, matosi, kokią teritoriją tvirtai kontroliavo lietuviai (ten pristeigta valsčių), o kokią – lenkai.
Užtai drąsiai nužymėti valsčių centrai Seinų krašte – tuomet tą kraštą valdė lietuviai, lenkai juos išstūmė vėliau. Viename lenkų saite radau visą komplektą to susistumdymo žemėlapių, fainas vaizdas.
Latvijos teritorijoje pastebime agresiją – lietuviai valdo Subatės ir Aknystės valsčisu. Taip, ir latviai gana ilgai ginčijosi su lietuviais, kol vistik juos išgrūdo iš šitų valsčių. Ten ilga istorija, kaip lietuviai buvo pasinaudoję latvių silpnumu.
Kiekvienos apskrities valsčių centrai pažymėti vienos spalvos nameliais, tad matosi, kad tuometinis susikirstymas buvo nelabai panašus į dabartinį.
Kaslink įdomybių, kurių nesimato šitame žemėlapiuke, tačiau matosi jo padidintoje versijoje (pagrindas – 1996-2004 m. 1:50000 topografiniai žemėlapiai iš www.geoportal.lt), tai kaip pakito tuomet buvę valsčių centrai. 1919 m. tai miesteliai ir bažnytkaimiai, tuo metu savotiški valdžios centrai. Valsčiai po keliolika buvo apjungti į apskritis, tik jos anuomet buvo mažesnės – valdžia buvo arčiau žmonių, bet ir žmonės lėčiiau keliavo.
Dabar gi, peržiūrint topožemėlapį, matosi, kaip viskas pakito: dalis miestelių išaugo iš valsčių centrų į rajonų centrus. Dalis apskričių centrų, nors ir vystėsi, tačiau teliko rajonų centrais. Dalis mažųjų miestelių iš esmės liko nepakitę, pavirto apylinkių centrais. Tačiau va kai pažiūri į bažnytkaimius, tai tam tikra jų dalis, deja, degradavo iki eilinių kaimelių, net ne apylinkių centrų.

Planuoju susibadyti ir 1940 m. valsčių centrus, kai Lietuva iš esmės atsistojo į savo dabartines ribas.
O šiaip tai gaila, kad niekur nepavyksta rasti bent kiek normalesnės kokybės tarpukario Lietuvos administracinių žemėlapių, kad išsibraižyti apskrięių ir valsčių ribas.

Posted in kartografija, Lietuva | 2 Comments »

« Newer Posts - Older Posts »