Feed on
Posts
Comments

Sekmadienio rytą išsiruošėme į Kuresarės pilį (oficialus puslapis). Diena buvo apniukusi ir niūri, tad fotografavimas taip sau 🙁 , bet vistiek prifotkinome aibę kadrų (turiu minčių panaudoti kažką savo LEGO projektuose), tad reportažas bus iš kelių dalių.
Trumpai užmetėme akį į miesto centrą, paskui nuėjome prie pilies, apjuostos grioviu. Yra gražus miesto parkas, vasarą turėtų būti nuostabu. Į pilį veda keli keliai, mes ėjome per šiaurinį raveliną: iš miesto tiltu į raveliną (ten stovi du nuostabūs atrekonstruoti namai-vilos, vienas paverstas viešbučiu), paskui kitu tiltu jau tiesiogiai į pačią bastioninę pilį. Įtvirtinimai kažkada buvo galingi, laimei, nesugriauti, tad yra į ką pažiūrėti.


Tags:

Buvo toks Citroën modelis 8CV/10CV/15CV sąlyginiu pavadinimu Rosalie. Vėliau, pradėjus gaminti Traction Avant, į Rosalie montavo apsuktus TA motorus (nes varomi buvo užpakaliniai ratai, skirtingai nuo TA), ir tuos modelius vadino 7/11 UA ir UB. Keletas įdomių fotkių iš kinofilmų.

Citroën 7UB Camionnette 500 kg
Citroën 7UB Camionnette 500 kg


Citroën 7UB Boulangère 500 Kg
Citroën 7UB Boulangère 500 Kg


1933 Citroën 7UB
1933 Citroën 7UB


1935 Citroën 7UA Berline
1935 Citroën 7UA Berline


1935 Citroën 11 UA Conduite Intérieure Commerciale
1935 Citroën 11 UA Conduite Intérieure Commerciale


1935 Citroën 11 UB Ambulance 850 Kg
1935 Citroën 11 UB Ambulance 850 Kg


1935 Citroën 11 UB Camionnette 850 Kg
1935 Citroën 11 UB Camionnette 850 Kg


1935 Citroën 11 UB Omnibus Poste Rurale 1200 kg
1935 Citroën 11 UB Omnibus Poste Rurale 1200 kg

Žiūriu aš į tą žodžių trydą internetuose bediskutuojant, ką gi surado prof.L.Mažylis fricų archyvuose: originalą ar nuorašą – ir matau, kad dauguma eGzpertų sunkiai suvokia skirtumą tarp originalo ir kopijos. Tai va, tai gana paprasta: ant originalo visada yra atsakingo asmens ar asmenų parašai. Psio. Ir originalų gali būti ne vienas. Aiškinu ant pirštų: mano ex-kontora sovietmečiu buvo valdoma iš centro Maskvoje, tad raštvedyba buvo paveldėta dar iš carinės Rusijos, ir tos raštvedybos tradicijos aiškiai buvo nesvetimos mūsų signataramas.
Bet koks siunčiamas raštas būdavo pasirašomas vadovo. Pavyzdėlis: kontoros darbų planas „iš viršaus“ 1950 m., kurio buvo du tokie originalai, pasirašyti vadovo: vienas liko Maskvoje, kitą gavo adresatas Kaune vykdymui (btw, berods, neįvykdė). Abu totalūs originalai.
1950-11-05 1951 m. darbų planai 1


Aibė dokumentų būdavo spausdinami mašinėle keletu egzempliorių per kalkę, viršuje uždeant žymą „Egzempliorius Nr…“, ir visi egzemplioriai buvo originalai.
Visai kas kita, kai sprendimus priima labai aukšta valdžia ir spausdinamas tik vienas originalas, arba tarpinė grandis gauna raštą, kurį reikia toliau „nuleisti“ žemyn. Tada į vietas siunčiamos kopijos-nuorašai, patvirtinti įgalioto asmens (dedama žyma „Kopija tikra“), tačiau be dokumentą pasirašiusių asmenų parašų. Pavyzdėlis: kai tuometinė LTSRo valdžia nelabai krutino šikną, užtikrinant Lietuvos teritorijos apkartografavimą prieš pradedant masinį kolchozų steigimą – į veiklą įsijungė tuometinis TSRSo premjeras J.Stalinas, išleidęs specialų potvarkį, po kurio reikalai pajudėjo iš esmės. Čia galutiniai adresatai tegavo tik nuorašus-kopijas.
1951-08-17 Stalino raštas 1


Tiems, kurie vistik dar nevisai suprato. Rašotės sutartį su kokia nors organizacija. Kuris sutarties egzempliorius yra originalesnis? O jei rašotės trišalę sutartį, a? Visi sutarties egzemplioriai yra originalai, turintys vienodą galią, ania?
Tai va tiek. IMHO situacija gana aiški: buvo surašyti keli Lietuvos Nepriklausomybės akto egzemplioriai, paskui surinkti signatarų parašai (matosi iš skirtingų rašalų, kad ne vienu metu). Vieną egzempliorių turbūt pasiliko dr.J.Basanavičius, kiti su atitinkamais vertimais ir lydraščiais išsiuntinėti užsienio valstybėms, parašant pripažinti Neprigulimą Lietuvą.
Kaip suprantu, su mūsų Kovo 11 aktu gavosi kiek kitaip – signatarai sudėjo parašus ant vienintelio egzemplioriaus, o po to jį kseroksavo, kiek norėjo 😉 Taip kad originalas tėra vienas, o nuorašų – aibė.

Apie žmonių tipus

Žvelgiant į internetus:
Vieni žmonės ritina pasaulį, kiti gi bėga greta ir kudakuoja: „Kur ritasi šis pasaulis?!“

Apsžiūrėjus Pangos skardį, mūsų laukė tądien paskutinis kelionės etapas – į viešbutį Grand Rose Hotel Kuresarėje. Diena vis tebebuvo puiki, privažiavome greitai, įsikūrėme viešbutyje. Iš išorės jis neatrodo įspūdingai – nedidelis dviejų aukštų pastatas, bet kieme prie jo pristatytas modernus korpusas, o rūsyje įrengtas gana neblogas SPA (baseinai ir pirtys). Pačiame kambaryje prajuokino didžiulis stiklinis langas iš kambario į dušą/tualetą. Laimei, su žaliuze 😉 Ir po ilgo laiko pamatytas telefonas su sukykle.
Įsikūrę išėjome prasivaikščioti ir kažkur pavalgyti, Gana greit radome užeigą, įsikūrusią buvusiose miesto svarstyklėse, kur pirkliai sverdavosi apmuitinamas prekes. Kainos normalios, karštas patiekalas ~10EUR.
Pavalgę varėme tiesiai į viešbutų, kur likusią vakaro dalį praleidome SPA. Diena buvo faina 🙂


Tags:

Aplankę Kalio kraterį, nuvažiavome prie Pangos skardžio. 21m aukštis virš jūros lygio, t.y. septynaukštis namas. Įdomu, bet liko nemalonios nuosėdos dėl nesaugumo: Latvijoje pernai aplankėme porą skardžių, prie abiejų įrengtos apžvalgos aikštelės, kur gali pilnai pasigėrėti įspūdingu vaizdu. Čia gi baisoka eiti šlapia žeme, bo jei paslysi – atia-tiū-tiūūūū-BUMPT!!! Na bet kokiu atveju gražu. Keistokas vaizdas, kai keli šimtai metrų nuo kranto matosi bangų mūšos juosta – ten prasideda dar vienas, jau povandeninis skardis.
Kadangi nuo jūros pučia stiprūs vėjai, tai jiems besipriešinančios pušys čia įgyja įvairias vingiuotas-banguotas formas. Gražus 🙂


Tags:

Bežiūrinėdamas savo citrofotkių archyvą, radau tokį įdomų liūdną vaizdelį.
ami in forest
Be abeo, citrofanui iškart iš akyčių aišku, kad tai Citroën Ami – iš esmės drastiškai restylintas 2CV, tapęs 3CV.
citroen-ami6-in-curve


Užmušantis savo atvirkštiniu kampu galinis stiklas 😉 , kuris „sunormalėjo“ Ami 8.
ami6
citroen-ami6-8


Ir tik universalas buvo „normalus“.
am6break
Ami_Super_Break


Na ir įdomus prototipinis variantas M35 su Wankelio varikliu.
M_35s

Apžiūrėjus Koguvos etnografinį kaimą, toliau važiavome prie Kalio kraterio. Tarp Muhu ir Saremos salų kelias eina damba, kuri buvo supilta per daugelį metų, kai žmonės, važiuodami vežimais sekluma tarp šių salų, pamažu vežė ir pylė akmenis bei smėlį. Dabar – puikus asfaltas, net neįtari, kad važiuoji iš salos į salą.
Kalio krateris – labai įdomi vieta, man kažkiek priminė Velnio duobę, tik krateryje yra susidaręs (dabar užšalęs) ežeras, o ir krantai – uolos. Na ir nekalbant apie kilmę 😉 Tačiau bendras įspūdis – labai panašus, ir Velnio duobė IMHO netgi gilesnė.
Prie kraterio yra muziejus-parduotuvė, kuriame sukaupti šiame ir dar 8 aplink išsibarsčiusiuose krateriukuose surankiotos meteorito nuolaužos.


Tags:

Pirma aplankyta Saremose įžymybė buvo etnografinis Koguvos kaimas. Labai įdomi, verta aplankymo vieta, nežiūrint to, kad oras tądien buvo pošlykštis. Nuostabūs kelių šimtų metų senumo namai, fantastiškai apsamanojusios tvoros, gatvės tarp tų tvorų – fotkinome su brangiausiąja smagiai. Koguvoje gimė ir gyveno estų rašytojas Juhanas Smuulas, rašęs apie šituos kraštus, dabar jo sodyboje įrengtas muziejus, tačiau ten neužėjome dėl įtempto grafiko. Apžiūrėjome jo paminklą (su prijaukintu krankliu ant peties), nusileidome iki uosto. Uoste estai ruošiasi Joninėms, kai laužas sukonstruojamas iš pusiau perpjautos senos nebenaudojamos valties, kurios pusės pastatomos stačiai, suremiamos ir apkraunamos žvejybai naudotomis kartimis. Tokio laužo liepsnos pasiekia 8m aukštį.
Kaime matosi, koks anuomet buvo sunkus estų gyvenimas. Jei vyras nebuvo žvejys, tai vykdavo uždarbiauti į žemyną, grįždamas tik žiemai. Tad moterys ten buvo o-ho-hooo, nes ant jų pečių gulė visi ūkio darbai. Vaikai (vienodai berniukai ir mergaitės) nuo mažumės augino raumenis, rinkdami iš laukų kas pavasarį išlendančius dirvos paviršiun akmenis ir iš jų kraudami plačias tvoras, ant kurių viršaus tilpdavo valtys ir malkos. Žvejyba, miežiai, daržai, karvės, avys, rankdarbiai – visa ekonomika tuomet.
Ten bevaikščiodamas prisiminiau savo senelį, kuris pavasarį irgi išeidavo iki rudens statyti namų ir dėti krosnių, sugrįždamas tik šienapjūtėn ir rugiapjūtėn – nepilni 6ha žemės, 8 vaikai…


Tags:

Na ką, pamažu pradedu dėti fotkes iš mudviejų su brangiausiąja eskapados į Saremų salas, bo giminės beigi artimieji nori išvysti, kur čia mes malėmės.
Išvažiavome nuo „Megos“ nei tai labai vėlai, nei tai labai anksti – 3:30 naktį iš penktadienio į šeštadienį. Snaudėme iki Statoil degalinės už Panevėžio, kur įlipo keli paskutiniai keliauninkai, o norintys galėjo apsitualetinti ir apsikavinti. Mudu su geresniąja puse įkalėme po kavos su dešrainiu, tai iki sekančio kavos-tualeto sustojimo ant LV-EE sienos vėlgi galėjo ramiai snūduriuoti. Jau šviesoje pasiekėme Virtsu, kur gerą pusvalandį palaukėme kelto į Muhu salą. Per tą laiką išgėrėme „Makaliaus“ užfundytą Kovo 11 proga šampaną.
Atplaukė didžiulis keltas (btw, bilietus į jį galima užsisakyti internetu, čia planuojantiems savarankiškas keliones). Suvarė transportą dviem aukštais. Keltas modernus, du salonai keleiviams, didžiulė užkandinė, daug sėdimų vietų, o sienose daug 220V elektros rozečių pasikrauti gadžetams.
Diena buvo ūkanota, drėgna, Baltijos jūroje ižas, per rūką nelabai kas tesimatė, bet kelionė tetruko nepilną pusvalandį, tai neprailgo.
Išvažiavę iš kelto, nuvažiavome į Koguvos etnologinį kaimą, bet apie jį bus jau atskiras fotoreportažas. Pakeliui Liiva kaime pravažiavome vieną iš pačių pirmųjų bažnytėlių, skirtą šv.Katerinai. tarp kitko, Saremose jai išvis skirta nemažai bažnytėlių.
Kelionė pradėjo patikti 🙂


Tags:

« Newer Posts - Older Posts »