Feed on
Posts
Comments

365 žodžiai – 316

Apie Petrą prirašyta daug, tačiau mokslininkai sutaria dėl vieno – didžiąja dalimi visa tai tik spėlionės.

Pilnas Petros aplankymo fotoalbumas bus čia. Perspėju – 141 fotkė.

Ekskursija prasideda lankytojų centre, kur yra ir didžiulis muziejus, bet mūsų ekskursija buvo „greitukė“ – kuo daugiau pamatyti per turimą laiką.

20191029_113203
Lankytojų centro kiemas pilnas žmonių
20191029_113211
Atokvėpis prieš žygį

Eiti tenka – 800 metrų saulėkaitoje akmenuotu žvyrkeliu, po to 1200 metrų pavėsingu kanjonu. Pirmyn visą laiką nuo kalno, atgal – visą laiką į kalną. Turintiems silpnesnę sveikatą siūlomos dvi alternatyvos: iki kanjono nuo lankytojų centro joti arkliu, po to eiti pėsčiomis; nuo lankytojų centro iki pat Iždinės važiuoti arkliu pakinkytu vežimuku. Mes ėjome pėsčiomis, nes kitaip nesudalyvausi ekskursijoje su gidu. O ir važiavimas vežimuku akmenuotu kanjonu kelia rimtą nerimą dėl saugumo.

20191029_113806
Čia prasideda kelionės arkliais ir vežimukais
20191029_114156
Pėstieji žygeiviai
20191029_114240

Žygiuojant gidas pasakoja apie pakelės istorinius objektus. Šiaip tai tie objektai – kapavietės ir spėjamos šventyklos. Nieko kito iš esmės neišliko.

20191029_114704
20191029_114915

Prie įėjimo į kanjoną stovi tradcinis arabiškas kioskelis, kuriame gali rasti visko. Kanjonas atrodo vėsiai ir maloniai, tačiau liūčių kalnuose metu jis gali tapti sraunia upe. Paskutinės jo aukos – 22 prancūzų turistai ir gidas. Todėl padėtis labai atidžiai stebima.

20191029_115316
Įėjimas į kanjoną
20191029_115659
Tipo kanjono sargybiniai

Ėjimas kanjonu įspūdingas. Aš asmeniškai nelabai klausiausi gido, nes tiesiog norėjosi žiūrėti-žiūrėti-žiūrėti. Įmetu keletą fotkių, o visa kita albume – nors ir gerokai prašlaviau kadrus, tačiau to grožio buvo tiek daug! Kai kuriose vietose išlikę romėnų nutiesto akmenų kelio fragmentai, o ten kur jį sugriovė žemės drebėjimai, išbetonuota.

20191029_115932
Apsauga nuo potvynių
20191029_120034
20191029_120145
20191029_120222
20191029_120411
Kažkokio stabo vieta
20191029_120459
Mumi ant romėnų kelio

Kadangi kanjonas gerokai vingiuoja, tai niekad nežinai, kas atsivers už posūkio. O tada sakai: OHO! Abiem kanjono kraštais kažkada ėjo vandens tiekimo kanalai. Pavojus, kuris tyko einant kajonu – lekiantys vežimėliai su lankytojais, ypač siaurose vietose.

20191029_120744(0)
20191029_121003
Senovinis vandens filtravimo per smėlį įrenginys
20191029_121834
Kairėje ir dešinėje – vandens tiekimo kanalų likučiai
20191029_121301
Šventyklos likučiai

Aplankyti Petrą buvo viena mano svajonių, tad nejučiom vis pagaudavau save belaukiantį, kad už sekančio posūkio pasimatys Iždinė. Išėjus į aikštę prie jos, suvoki, kad svajonė išsipildė. Ir aišku žiopteli, pamatęs minią žmonių. Laimei, suvenyrų kioskas tik vienas, na dar yra beduinai su kupranugariais.

20191029_122659
Štai ji – Iždinė!
20191029_122739
Must to do selfie!
20191029_122831 Stitch
Iždinė ir minia

Prie Iždinės pabuvome gerą pusvalandį, tada paėjome kiek į priekį kanjono tęsiniu.

20191029_125049
20191029_125300
20191029_125406
20191029_130800
Kanjono tęsinys už Iždinės

Turėjome galimybę įlįsti į vieną iš kapaviečių. Tuščia ir nieko.

20191029_131024
Kapavietės viduje

Kanjono pabaigoje yra romėnų amfitetatro griuvėsiai.

20191029_131249
Romėnų amfitetaro griuvėsiai
20191029_131321

Čia ekskursija-„greitukė“ baigiasi. Grįžti galima pėsčiomis (2 km į kalną mums užtruko beveik pusantros valandos), galima pajoti į priekį asilu arba kupranugariu, o paskui pavažiuoti džipu iki lankytojų centro.

Tags: ,

365 žodžiai – 315

Pradėjau tvarkyti Petros fotkes. Nei daug, nei mažai – >400. Nu tai turbūt vistik daug, nes darbas kažkaip lėtai einasi. Kol kas tik įžanga – kelionė iš Tabos į Petrą. Vienadienė išvyka vienam žmogui kainuoja 225 USD, bet variantų ne per daugiausia – reikia kirsti Egipto ir Jordanijos sienas.

Modafinil ohne Rezept bestellen in Deutschland Modafinil Online Kaufen. In diesen Apotheken können Sie verschreibungspflichtige Modafinil ohne Rezept vom Hausarzt bestellen.

Kelionės į Petrą albumas bus čia.

Kelionė prasidėjo anksti rytą – 5:00. Gavome sausą davinį viešbutyje, autobusu nuvažiavome į Tabos pietuose esančią prieplauką, iš kurios keleiviniu keltu reikėjo keltis per Akabos įlanką į Akabą Jordanijoje. Susirinko trys autobusai ir pora mikriukų. Ilga keliauninkų tikrinimo procedūra pagal sąrašus, tada ilgas pasienio kontrolės praėjimas – daiktai į skenerį, žmonės per metalo detektorių. Viskas rimtai, nors atrodo – taigi čia akivaizdūs turistai. Rusai, ukrainiečiai, lenkai, vokiečiai, kazachai.

20191029_055005
Aušta kelionės diena
20191029_055703
Kai po ranka tik Google Translate

Kėlimasis keltu – 45 minutės. Šioks toks pasižvalgymas, nes Akabos įlankoje matosi: Egiptas, Izraelis, Jordanija, Saudo Arabija.

20191029_062958
Už nugaros – Egiptas

Akaboje vėl ilga pasienio kontrolės procedūra – skeneris, metalo detektorius. Pasieniečiai nesikabinėja, bet laikas bėga negailestingai. Realiai persikėlimas keltu ir visos procedūros užtruko beveik keturias valandas.

20191029_074656
Mumi jau Jordanijoje, o dalis turistų – tarpsienyje.
20191029_074704
Akabos uoste
20191029_080759
Asociacija su arabiška tvarka

Pačios Akabos labai nematėme, pravažavome pakraščiu. Žmonių labai daug nesimato, pagrindinai vyrai, moterys skarotos.

20191029_084547
Akabos gatvė

Nuo Akabos iki Petros – pora valandų kelio: dalis gera autostrada, dalis kalnų keliais. Pakeliui ypatingai gražių vaizdų nėra – žvyro dykuma, kalnai. Civilizacija tokia fragmentinė.

20191029_092008
Pakelės vaizdelis

Visas grožis pakelėje – Wadi Rum (Mėnulio slėnis) – dykuma, kur buvo sukamas ne vienas filmas apie Marsą ir pan.

20191029_093749 Stitch
Mėnulio kalnai

Vietiniai užsiima kažkokiu žemės ūkiu tuose akmenuotuose žvyrynuose, dirbama rankomis. Kai kur stovi vėjo jėgainės.

20191029_102653
Oro maišytuvai

Artėjant link Petros, sustojome šalikelės parkinge nufotografuoti Mozės brolio Aarono spėjamo kapo Wadi Musa apylinkėse. Labai įspūdinga Amžinybės kalnų panorama.

20191029_105323 Stitch
Kalnų panorama

Pati Petra neegzistuoja kaip miestas, ji yra šalia Wadi Musa miesto. Mieste su 30,000 gyventojų yra 65 viešbučiai, nes detaliam Petros aplankymui reikia 3-4 dienų, tad mūsų atšokimas kelioms valandoms toks tiesiog akies užmetimas į archeologinį stebuklą.

20191029_111354
Wadi Musa
20191029_112008
Wadi Musa

Na va, įžanga sudėliota, dabar sutvarkymo laukia kokie 300 Petros kadrų 🙂

Tags: ,

365 žodžiai – 314

Vakar po atostogų nuvykau į karštaimylimądarbelį. Apėjau bendradarbius, pavaišinau iš Egipto atvežtais saldainiais, keliose vietose teko pasakoti įspūdžius, gerus (čia apie atostogas ir Petrą) ir blogus (čia apie sienų kirtimą). Tikėjausi, kad pirmą dieną įtempto darbo nebus, bet kur tau! Nespėjau perskaityti per dvi savaites susikaupusio pašto, kai konvejeriu pradėjo nešti žemėlapius tikrinimui. Tik apsikapsčiau, kai popiet reikėjo važiuoti į kažkada buvusią darbovietę – kadangi ten kartografijos nebeliko, tai likusį kartografinį archyvą naujieji šeimininkai nori utilizuoti, nes reikia patalpų. Tai su dabartiniais bendradarbiais nutarėme išgelbėti bent pokarinės Lietuvos aerofotografinės nuotraukos (1949-1950 metų) kontaktinę spaudą, kiek jos ten likę. Kažkada įvertinau jos apimtis, bet pasirodo, kad papkės stelažuose buvo sukrautos dviem eilėmis… Tai teko išsikviesti pagalbon dar bendradarbių su transportu, bet krovinį parsigabenome. Visa bėda, kad tas archyvas jau kelis kartus keliavo iš patalpos į patalpą, tai dabar tai tik papkių krūva plius dar kažkokių iš kažin kur iškritusių pabirų nuotraukų pluoštas. Vienžo, gali prisieiti ne vieną savaitę po valandą-kitą kasdein tvarkyti visą tą jovalą.

Tai po tokio pakrovimo-iškrovimo (pilni trys lengvieji automobiliai ir du džipai) grįžus namolio nesinorėjo nieko. Persikėliau atostogų fotkes iš mobilkos į kompą, peržiūrėjau, yra įdomių kadrų, bet iki tvarkymo rankos nepriėjo – kai gelia kojas, rankas ir nugarą, ant sofkutės su laptopu gulisi smagiau ir visiškai nesidirba. Tai palikau kol kas visus įspūdžius dar panokti.

O šiaip tai mintys grįžus Lietuvon, bevažiuojant į karštaimylimądarbelį ir atgalios: iš prieblandos į prieblandą. Dar pora savaičių – ir bus iš tamsos į tamsą. Nieko nepadarysi – Žemės ašies posvyris į jos skriejimo apie Saulę orbitos plokštumą duoda savo – dienos ir nakties trukmė pastoviai cikliškai kinta. Žinau tuos dalykus dar iš mokyklos laikų, bet vistiek nemėgstu šito tamsiojo metų laiko. Kartkartėm net susidegu kambaryje visas šviesas – tipo šviesos terapija. Tarp kitko, padeda kažkiek. Šiaip mes dar turime prieblandą, o kuo labiau į pietus, tuo prieblandos laiko mažiau. Tiesiog ką tik buvo šviesu ir op! – jau tamsu. Pirmąkart su tuo susidūrus, biškį keistoka.

Tags:

365 žodžiai – 313

Kadangi visi geri dalykai turi pabaigą, tai mano dviejų savaičių atostogos irgi pasibaigė. Atostogavome didele familija: mudu su brangiausiąja, dukra su savo draugu ir mūsų anūkė. Šįkart keliavome į Egiptą, į Tabos kurortą netoli Egipto-Izraelio sienos. Vieta pasirinkta neatsitiktinai, nes labai norėjome aplankyti garsiąją Petrą Jordanijoje, o iš Tabos kaip sykis ten organizuojamos vienos dienos ekskursijos.

Apie patį viešbutį parašysiu vėliau, nes reikia iš mobylkos iškrauti kupetą fotkių ir jas aptvarkyti. Viešbutis tikrai puikus, vertas tų savo *****, pagrindiniai gyventojai – lietuviai ir lenkai – visą buvimo laiką virš viešbučio plėvesavo buvusios Abiejų Tautų Respublikos šalių vėliavos.

Su brangiausiąja suvažinėjome į Petrą, vėliau ten išleidome dukrą su jos draugu – pamainomis saugojome anūkę. Įspūdis didžiulis, nors nuvargome gerokai – amžius ir fizinė miesčionio būsena daro savo 🙁 . Vėlgi – detalus reportažas bus kažkada vėliau.

Ką galiu pasakyti apie atostogas kaip apie reiškinį? Vežiausi savo Kindle skaityklę, prikrautą visokių knygų. Realiai perskaičiau gal porą, pradėjau ir mečiau dar kokias tris. Gulint pliaže +30C karštyje, kad ir šešėlyje – nesiskaito. Snaudi arba skrolini mobiliaką, nes WiFi ryšys visur buvo tikrai puikus. Turbūt pirmą kartą gyvenime labai intensyviai pabuvojau feisbukuose – iš dyko buvimo. Tiesą pasakius, tai tik pakartotinai patvirtino mano jau prieš desėtką metų susidarytą nuomonę – nesu socialinių tinklų žmogus. Tame informacijos sraute, kuris srautingu domkratu puola iš feisbukų, galima paskęsti. Aišku, turint kažkokius tikslus ir prioritetus, gal ten visai ir nieko, bet aš tesugebėjau kelis kartus susiniauti su koloradais ir vatnikais (blemba, niekad negalvojau, kad Lietuvoje jų tiek daug, o kur dar GoogleTranslate pasikinkę kremliniai penkliokarubliniai troliai!).

Delfių ir panašių lietrydžių neskaičiau – užteko bendros info apie padėtį Lietuvoje iš tų pačių feisbukų, juolab, kad pas mus nieko esminio ir nevyksta. Mano geresnioji pusė sugeba postinti savo įspūdžius iš mobiliako, man gi reikia kompo. Kadangi šįkart nieko nesivežiau, tai apsiribojau keliomis fotkėmis Instagrame. Juolab, kad aš mėgstu rašyti jau apsigulėjus įspūdžiams, kai galvoje susiformuoja šioks toks apžvalginis vaizdas. Nors viešbučio kambaryje buvo netgi laidinis kompiuterinio tinklo įvadas.

Grįžtam prie atostogų kaip reiškinio. Šiemet suvokiau, kad man nepatinka ilgas gulėjimas karštyje prie jūros. Tai man niekad nepatiko, tačiau šiemet tas tapo aiškiai aišku. Prisiminiau, kaip prieš porą metų mudu su brangiausiąja darėme eskapadas į Latviją – trejetas nakvynių kažkokiame regione ir ekskursavimas po tą regioną. Na, diena prie jūros pilnam relaksui. Buvo liuks. Aišku, atostogos Egipte „viskas įskaičiuota“ yra gėris, nes nereikia ničniekuo rūpintis, bet ta laikrodinė baudžiava „pusryčiai-pliažas-pietūs-pliažas-vakarienė-miegot“ po kelių dienų užknisa.

Tai va tokie pradiniai komentarai apie šiuometines šeimynines atostogas. Turėčiau būti pailsėjęs, bet visą sekmadienį pradykinėjau, nes reikėjo atgauti jėgas prieš darbo savaitę.

Tags: , ,

Atostogos!

365 žodžiai – 295

Kažkaip atsirado tarpai tarp įrašų ir niekaip nepavyksta jų eliminuoti. Daugiausiai dėl visokių tvarkymųsi namie – šiek tiek pasiremontavome, šiek tiek baldus atsinaujinome, šiek tiek tvarkymų po viso to, dar žėk prieš atostogas reikia žieminius ratus užsidėti, tai naują išvyką mūsų maloniai keliauninkų kompanijai reikia suplanuoti – ir taip vakaras po vakaro vis prapuola tos valandos, planuotos leisti prie įrašų 🙁

Darbe per pertraukėles internetuose vis pasižiūriu, kas čia Lietuvoje darosi. Toks įspūdis, kad kažkoks išbandymų ugnikalnis atsivėrė: tai žėk Pranskėčio kolchoznikai niekaip nenuverčia, tai Alytuje padangos užsidega, tai koloradinė vidaus reikalų ministrė po šešių dienų atvažiuoja selfio pasidaryti degėsių fone, tai instagraminis vyrmentas vejamas iš šiltos vietos į dar šiltesnę, tai urėdijas po tokios skambios reformos vėl atkuria, tai agropromo į Kauną nebekelia…

Tik va nors apie tą „politiką“ pasiskaitau, bet apie ją rašyti nesinori – nėra Lietuvoje politikos, o tik klanų rietenos. Apie ką gi rašyti? Na norisi rašyti apie keliones – tai apie visas raportuoju. Citromiargynų fotkių įdedu. Kitos temos dažnai tokios menkos pasirodo, kad numoji ranka ir palieki dieną be įrašo. Aišku, tai savęs pasiteisinimas.

Paskutiniu metu pamėgau išvykų planavimus. Savotiškas iššūkis – turime kryptį, turime kilometražą (~500km), reikia ne tik įdomių vietų aplankymui, bet ir kažkur sustoti pavalgyti. Laiko planavimas nėra toks paparastas – juk ne tik keliauji, bet ir apžiūrinėji. Negali priplanuoti begalės kad ir įdomiausių objektų – laikas yra visagalis. Dar vienas kritinis momentas – bepigu planuoti vasarą, kai diena ilga, o va dabar jau kokią šeštą ekskursavimas iš esmės baigtas – tiesiog per tamsu. Vienžo, toks uždavinio su daugeliu nežinomųjų sprendimas, visąlaik stebint laiką.

Turi būti lankomų objektų įvairovė: maždaug pora-trejetas dvarų, graži gamtos vieta ar pora, analogiškai gyvenamosios vietovės, užeiga – žėk, jau turi kokius 7 sustojimo taškus, kuriuos be įtampos ir persisotinimo galima atlaikyti per dieną. O ir keliai negali būti vien žvyrkeliai, bo važiavimas turi būti malonus, o ne varginantis.

Tags:

365 žodžiai – 291

Citromiargynozz!!!

2CV1
C3A1
C3P
C4P
C42
citroen-girl-china-7
DS1
Pixie Lott with Citroen DS3 Racing
DS33
DS34
AUTO - WTCC MACAU 2014
2CV2
C3A2
C4GP1
C41
DS2
DS32
DS35
WTCC2
2CV3

Tags:

365 žodžiai – 289

Toliau rėplioju savo tinklalapiu link jo pradžios, tvarkydamas įrašus apie mūsų familijos keliones. Tuo pačiu peržiūriu, ką gi kažkada rašiau. Kai kas ir šiandien nuskamba teisingai ar netgi aktualiai, o kai kas aiškiai kertasi su mano dabartinėmis pažiūromis. Nieko nepadarysi – laikas bėga, pasaulis kinta ir mes keičiamės. Į gerąją pusę? Nežinau, norisi tikėti, kad į gerąją. Bet kokiu atveju – kintame.

Gerokai stebina, kiek daug pavienių, tačiau suskirstytų tematikomis fotkių tuomet dėjau kasdien. Dabar kažkaip dedu didelėmis serijomis, dažniausiai kelionių aprašymus. Gal reiks pabandyti vėl atgaivinti tematinį fotografavimą – visai nieko kadrų gaudavosi, ir šiandien nemažai jų žiūrisi su malonumu. Serijos „Čia Lietuva“, „Raštai ir pavidalai“, „Vakarėja, jau vakarėja“ – kyla pagunda iš jų suformuoti albumus Flickr’yje.

Šiandien nebetraukia kasdieninis rašymas. Gal pradeda veikti senas internetų priežodis: „Jei gali nerašyti – nerašyk!“? Kažkada skleidžiau daug triukšmo internetuose, šiandien tenkinuosi stebėtojo vaidmeniu. Klasikinis lurker‘is 🙂 Lai rašo tie, kas iš to gyvena ar tie, kas jaučia pareigą visam pasauliui skleisti savąją žinią. Kita galima priežastis – kadangi darbe internetai labai apriboti, tai per pertraukėles kai kada užmetu žvilgsnį tik į neblokuojamus visokius tipo delfius ir kaskart suprantu, kad didžiąją dalį interentų dabar sudaro tik pilkasis triukšmas. Savo informacijos šaltinius perskaitau tik namie ir lieka neypač daug laiko rašinėliams.

Aišku, norėdamas gali vėl pradėti generuoti žodžius, tik va ar yra prasmė? Stebiu internetus ir matau, kad gyvenimas juose kuo toliau, tuo labiau tampa instant – nebėra skaitytojų, teliko komentuotojai, kuriems metami trumpi įrašai. Jei įrašas ilgas – dažniausiai rašytojas iš to ir gyvena. Matau tą iš keleto senų internautojų pavyzdžių – kas sutrumpėjo, o kas pailgėjo būtent dėl finansinių sumetimų. Nebejaučiu poreikio ar būtinumo rašyti savęs išreiškimui – tiesiog dažniausiai dėstau kelionių įspūdžius, kadangi jie gali kažkam praversti, keliaujant po Lietuvą.

Bet kokiu atveju va tokia kelionė savimi pačiu link tinklalapio pradžios ir įdomi, ir pamokanti.

Tags:

365 žodžiai – 287

Nežiūrint to, kad iš estijų parsibeldžiau namo naktį iš penktadienio į šeštadienį, kelionės yra šventas dalykas, o suplanuotos kelionės dukart šventesnės. Šįkart pasirinkta tėvo Stanislovo kunigautos Paberžės kryptis.

Pirmas stabtelėjimas – prie Labūnavos dvaro sodybos antrojo bokšto. Jei pirmasis bokštas gana gerai žinomas turistautojams, tai prie antrojo reikia žinoti kelią. Na, o kaip minus-bonusą šį kartą teko pastūmėti šlapiame griovelyje užbuksavusį mūsų autobusiuką.

20191012_093504
Labūnavos dvaro sodybos antrasis bokštas
20191012_093736
Labūnavos ruduo

Kadangi senokai buvome Kėdainiuose, tai užsukome į Kėdainių senamiesčio aikštę. Atradimas – vidinis kiemelis, skirtas renginiams. Daug įdomių skulptūrų. Mano geresniosios pusės įspūdžiai.

20191012_100314
Kėdainių senamiestis
20191012_100406
Įėjimo į vidinį kiemelį arka
20191012_100448
Vidinis kiemelis

Kadangi jau patekome į Kėdainius, tai aplankėme ir buvusios Kėdainių dvaro sodybos minaretą.

20191012_102822

Sekantis sustojimas – Sirutiškio dvare. Kažkada buvę puikūs rūmai, dabar apnykę, tačiau bent uždengtu stogu. Mano geresniosios pusės įspūdžiai/

20191012_105515
Sirutiškio dvaro sodybos rūmai
20191012_110030
Sirutiškio dvaro parke

Vienas iš suplanuotų kelionės įvykių buvo koldūnų aka virtinių degustavimas užeigoje „Raganė“ šalia Sirutiškio dvaro. Pasiėmiau gruzdintų koldūnų rinkinį, vos įveikiau pagal kiekį. Buvo labai skanu.

20191012_114050
Gruzdintų koldūnų rinkinys + kokteilis = 10.5 Eur

Diena buvo nekokia, lijo-dulksnojo, tačiau mes atkakliai yrėmės link tikslo ir jį pasiekėme. Paberžė, kur kunigavo tėvas Stanislovas. Labai įdomi vieta. Mano geresniosios pusės įspūdžiai.

20191012_123334
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia
20191012_123553
Tiltas su ratais
20191012_123652
Suolelis su kapinių tvorele
20191012_124349
Už mūsų ir jūsų laisvę

Linkavičių-Slabados dvarą radome ne iš karto – pasislėpęs ant stataus kalno, jokių nuorodų. Kažkada buvęs įspūdingo dydžio, dabar, apgyvendintas socremtiniais, pamažu nyksta. Mano geresniosios pusės įspūdžiai.

20191012_131612
Linkavičių-Slabados dvaro rūmai
20191012_131206
Linkavičių-Slabados dvaro svirnas
20191012_132031
Linkavičių-Slabados dvaro tarnų namas

Jau būnant Paberžėje, navigacijoje užmačiau Pašilių stumbryną. Ką gi, beliko tik jį aplankyti, kadangi buvo nepakeliui, bet netoli. Mano geresniosios pusės įspūdžiai.

20191012_133924
Pašilių stumbrynas
20191012_134413
Stumbras

Važiuodami į Pašilių stumbryną, pastebėjome nuorodą „Akmuo Rapolas„, tai grįždami į savo maršrutą aplankėme. Mano geresniosios pusės įspūdžiai.

20191012_141333
Kelias link Rapolo akmens
20191012_141913
Akmuo Rapolas

Alankyti Česlovo Milošo muziejų buvusio Šetenių dvaro svirne nepavyko – viskas uždaryta, tylu-ramu. Labai graži vieta, verta aplankyti.

20191012_145545
Šetenių dvaro svirnas
20191012_145731
Šetenių dvaro parkas

Na ir paskutinė aplankyta vieta – Apytalaukio-Zabielų dvaras, kažkada nuostabus, dabar keliantis liūdesį. Mano geresniosios pusės įspūdžiai.

20191012_151304
Apytalaukio-Zabielų dvaro rūmai

Nuoroda į aplankytų vietų GoogleMaps žemėlapį

Tags: ,

365 žodžiai – 286

Važiuoju vakar Nuokalnės gatve link Varnių tilto, kažkas skambina. Numeris lietuviškas, bet nežinomas. Ok, tiek jau to atsiliepsim, nors paskutiniu metu mane užkniso ruskojezyčni skambintojai iš Estijos, bandantys įsiūlyti man kokį nors monkės biznelį. Šiaip, vos juos išgirdęs „Zdravstvyjtem u vas est’ vremia pogovorit'“ aš ne visai mandagiai kalbu lietuviškai. Kai kurie atšoka iškart, kai kurie dar bando prasimušti pro mano gražiakalbystę, bet tada atsijungiu aš.

O kitame radijo bangų gale vienas labai-labai senas pažįstamas, gerai žinomas siuruose citro-fanų sluoksniuose, dar kartą geriausi linkejimai ir jo geresniajai pusei 🙂 Pasirodo, aš jau antra savaitė dingęs iš internetų eterių, ir jam pasidarė neramu, gal kas nutiko. Tiesą pasakius, net graudu pasidarė, kad aš kažkam tikrai reikalingas, apart mano artimiausios familijos ir karštaimylimodarbelio. Padėkavojau už rūpestį, biškį pasišnekėjom.

Tiesiog taip jau natūraliai gavosi, kad visą praėjusią savaitę praleidau tik biškį už suomius prastesnių estų žemėje, labai įdomiame DGWIG seminare. Važiavau į Taliną tarptautiniu autobusu, vienžo egzotika buvo pilna. Reiks kada įspūdžiais pasidalyti, nes pasaulis gerokai pakito, kai aš paskutinį kartą naudojausi tarpmiestiniu autobusu prieš ketvirtį amžiaus. Pats seminaras labai specifinis, nes susirinko žmonės, gerai žinomi tik siauruose karinio kartografavimo ratuose. O ir man buvo įdomu pamatyti tuos, pagal kurių surašytas instrukcijas bus kartografuojamas pasaulis.

Na o savaitę iki išvažiavimo tai vienas, tai kitas dalykas trukdė rašyti – žėk, tai reikia rinkti naujas spinteles, skirtas atnaujinti mūsų svetainei, tai kažkoks kitas darbelis, o kartais tiesiog grįžti iš karštaimylimodarbelio ir tiesiog TYNGYSY. Grįžau iš Talino pusę pirmos nakties, o kitą dieną laukė ekskursija pro Kėdainius link Paberžės, tai dar sekanti diena buvo tik snaudimas, nes viešbutyje niekaip neišsimiegojau ir seminare laikiausi tik ant arklinių kavos dozių. Anyway, viskas įveikta, medžiagos keliems įrašams yra, belieka kažkaip susikaupti ir rašyti.

Taip kad bandysim pasitaisyti ir nebegąsdinti savo draugų 🙂

Tags:

« Newer Posts - Older Posts »