Feed on
Posts
Comments

365 žodžiai – 273

Gaila išmesti sukauptas mintis. Angliškai, nes nesugebu išversti taip gerai, kad liktų pradinė keistamintė.

I can only please one person per day. Today is not
your day. Tomorrow is not looking good either.

I love deadlines. I especially like the Whooshing
sound as they go flying by.

I Refuse To Have A Battle Of Wits With An Unarmed
Person.

I Haven’t Lost My Mind. It’s Backed Up On Disc
Somewhere.

Cleverly Disguised As A Responsible Adult.

If We Quit Voting, Will They All Go Away? 9/64

She Who MUST be obeyed.

I thought I wanted a career. It turns out I just
wanted a pay check.

I love my cat. My cat does not care.

Everyone needs to believe in something. I believe in
chocolate.

If I throw a stick, will you leave?

A cubicle is just a padded cell without a door.

Never argue with an idiot. They drag you down to their
level then beat you with experience.

A closed mouth gathers no foot.

Don’t worry about the world ending today. It’s already
tomorrow in Australia.

Does it scare you that you are looking for wisdom from
a T-shirt?

I started out with nothing and I still have most of it
left.

Sarcasm is just one more service we offer.

If it wasn’t for the last minute, nothing would get
done.

I used to have a handle on life, but it broke.

Madness takes its toll. Please have exact change
ready.

What am I? Fly paper for freaks?

If I save time, when do I get it back?

Sometimes I wake up grumpy. Other times I let him
sleep.

What was the best thing before sliced bread?

The gene pool could use a little chlorine.

I may be fat, but you are ugly and I can lose weight.

I have plenty of talent and vision. I just don’t care.

Where there’s a will, I want to be in it.

Tags:

365 žodžiai – 271

Po kažkiek metų užmaršties vėl (eilinį kartą) atradau Kitarō. Kažkada, prieš kokius 30 metų labai klausiausi elektroninės muzikos (kiek jos buvo galima prieiti TSRSe), ir Kitaro man buvo fanatastiškas atradimas. Mano geresniosios pusės pusseserė tuomet draugavo su vienu tokiu dailininku iš Žaliakalnio (šiaip tai jis buvo sėdintis ant tėvų sprando laisvaz mianininkaz) ir mes pas jį nuėjome į svečius. Tada pirmą kartą gėriau gerai paruoštos žaliosios arbatos ir ji man visai patiko, nes iki tol tai buvo kažkoks nesusipratimas.

Taigi, mums uždėjo albumą Silk Road ir aš užsikabliavau. Rami plaukianti muzika vakariniam klausymui, o jei dar per ausines – tu išplauki ir lieka tik kelionė. Nuostabus dalykas relaksui.

Kitas albumas, nuo kurio aš irgi svaigau, buvo Toward The West. Jei Silk Road buvo tiesiog garso takelis japonų dokumentiniam serialui, tai čia jau studijinis albumas.

Vėlesni albumai žymiai solidesni, tačiau man to pradinio smūginio įspūdžio nebepadarė. Pirmas įspūdis yra didžiausias, nieko nepdarysi. Penkių dalių Sacred Journey of Ku-Kai įspūdingas, bet aš nejučiom vis pagaudavau save, kad tas stilius žinomas. Jis puikus, tačiau nėra to efekto „nučiataibent!“. Be abejo, išklausiau jį, patiko, ir vis dar kai kada pasileisdavau kaip foną vakare sėdint prie kompo.

Paskui savo foniniame klausyme kažkaip perėjau prie visokių dainų (aišku, rimti dalykai, tokie kaip „Akvarium“ arba mano paauglystės/jaunystės kultiniai roko grupsai, šiandien užgesę ar vos-vos žėruojantys), ir elektroninė muzika keliems metams užmigo. O va dabar, peržiūrinėdamas savo tinklaraščio senus įrašus, radau nuorodas į Kitaro. Ogerazz! Ištraukiau, nupūčiau dulkės, vėl klausysimės. 🙂

Va taip žmogus ir sukiesi savo įpročių/pomėgių cikle – kas kažkada, kai tavo pomėgiai dar formavosi, tau prikibo – tas ir išlieka. Ilgam. Ir kartojasi.

Tags: ,

365 žodžiai – 270

Velniava, visgi susidaro tarpai tarp įrašų, bet nieko nepadarysi – kai turi tūkstantį svarbalų, kažkas turi nukentėti. Kaip sykis pamažu keliauju laiko mašina savo tinklaraščiu, rinkdamas nuorodas į kelionių aprašymus – noriu viską sudėti į vieną puslapį. Prasukau jau 2012 metus. Dabar, kai parašau geriausiu atvejų po įrašą kasdien, net keista matyti po 3 kasdieninius įrašus. Aišku, dauguma jų trumpi, kai kada tik fotkė, bet kažkada dėlioti kasdieniniai nuorodynai vis tik reikalavo nemažai laiko. Taip kad arba tada buvau našesnis, arba minutės ilgesnės 🙂

Kitas dalykas, maloniai nustebinęs – net keista, kiek pavienių fotkių dėdavau. Nufotkinau kažką įdomaus-gražaus – ok, dedame iškart, nerenkame pilno albumo-kolekcijos publikacijai. Aišku grupavimas temomis buvo, keletas neblogų ciklų gavosi, gal reikės kada visa tai sudėlioti, nes kai ką tikrai ir dabar su malonumu peržiūrėjau.

Atskira tema – Citroenai, kurių temines serijas variau šeštadieniais. Šiandien net keistoka, iš kur tiek medžiagos prikasdavau, na bet buvo toks dalykas. Gal irgi reiks kada surankioti visas nuorodas krūvon? Jeigu laiko atsiras 🙂

Vienžo, pasidariau progą peržiūrėti ir įvertinti savo tinklaraščio veiklą. Įdomu matyti ir savo pažiūrų kitimą. Aišku, pagrindinė kryptis liko tokia pati, tačiau kai kurios šoninės atšakos pakito gerokai. Kas be ko – nekinta tik durniai, o kai kinta ir situacija pasaulyje, ir informacijos srautas – kai kurie iki tol buvę aiškūs dalykai praranda kontūrus, iš kurių vėliau išryškėja visiškai kitas vaizdas. Pvz., pačioje Sirijos revoliucijos pradžioje simpatizavau Asadui, nes maniau, jog prieš jį pakilo radikalieji islamistai, Dabar gi matau, kad tuomet klydau, o jis pasirodė elementarus kremliaus ir ajatolų palaikomas diktatoriukas. Vienžo, medžiaga pamąstymui. Aišku, yra dalykai, kurie žinomi preciziškai – pvz., kam priklauso Krymas? 🙂

Taigi, skaitau pats save ir stebiuosi – kiek laiko visam tam reikalui sunaudota! Aišku, tai hobis, kuriam laiko negaila.

Tags:

365 žodžiai – 267

Senokai buvo citro-ilgakojės 🙂

2CV 01
2CV 02
C4 01
Cactus 01
DS 01
JKH_7648
Mehari 01
2CV 03
2CV 04
C4 02
DS 03
DS 04
2CV 05
2CV 06
CX 01
DS 05
DS 06
2CV 07
2CV 08
Mehari 02

Tags:

365 žodžiai – 265

Žvelgiu aš į ruskiją ir nenustoju stebėtis, kaip buvusi supervalstybė pamažu slenka į viduramžius su branduoliniu ginklu. Čia aš apie šamaną Aleksandrą Gabyševą (jau patekusį į Wikipediją), kuris išsiruošė iš Jakutsko pėsčiomis į Maskvą nei tai išvyti blogį-šėtoną iš putlerio, nei tai išvyti patį blogį-šėtoną putlerį.

Klausimas man kyla ne dėl pačio šamano, o dėl jo fenomeno, kuris atsirado tiksliai toje vietoje ir tuo metu, kai tai tapo skubia būtinybe, nes jau yra ir kitų išminčių, kurie palaiko Jakutijos šamaną ir taip pat pasirengę padėti jam savo apeigomis išstumti blogį iš krašto. Blogį, kurio personifikaciją visi supranta kaip vagių ir nusikaltėlių putlerio režimą, užgrobusį ir apiplėšusį šalį, atimant jai praeitį, dabartį ir ateitį.

ruskijos valdžia vietoje to, kad tiesiog praignoruotų šį pranašą, staiga sugalvojo jį suimti ir uždaryti į psichiatrinę ligoninę. Kitaip tariant, pripažino jo svarbą, pasielgdama kaip su sovietmečio disidentais, kurių ne vieną „gydė“ tokiu būdu, nes matė juose pavojų. Viduramžiais bažnyčia irgi kovojo su visokais pranašais, nes jie grėsė bažnyčios ideologinės valdžios monopoliui. Rezultatas buvo visoks, bet galutinai žmonių meilės bažnyčiai lygis paaiškėjo, kai popus po Spalio perversmo ruskijoje ėmė mėtyti iš varpinių.

Okultiniai pranašai atsiranda, kai bažnyčia nesugeba efektyviai užpildyti ideologinio vakuumo visuomenės galvose porevoliuciniu laikotarpiu, o užsiima tik valdžios aptarnavimu ir savo padėties stiprinimu. Užuot užpildžiusi ideologinį vakuumą, atsiradusį po komunistinės ideologijos kracho, ruskijos pravoslavų bažnyčia ėmė jį saugoti ir nuolat atkurti, kartu su valdžia dalyvaudama visapusiškame sąmonės valyme nuo visko, kas „kenksminga“. Nenuostabu, kad dabar atsiranda naujų ir jokiu būdu nesusijusių su ideologiškai bankrutavusia oficialia religija okultinių personažų.

Gabyševo izoliavimo „psichuškėje“ beprasmiškumą parodo tai, kad jau naujas šamanas išsiruošė į žygį. Tik turiu nuojautą, kad jei ir jam FSB pritaikys „gydymo“ metodą – atsiras trečias, ketvirtas ir pan.

Tags:

365 žodžiai – 263

Kol orai neblogi ir dienos pakenčiamo ilgio – tebekeliaujame. Šįkart savo kelionei pasirinkome Tytuvėnų kryptį.

Pirmas sustojimas – ties Betygalos neobarokine Šv. Mikalojaus bažnyčia. Apsišovėmė datuodami – iš išorės – statyta XVIII-XIX amžių sandūryje, o iš tikrųjų – 1930 m.

20190921_102718
Betygalos Šv.Mikalojaus bažnyčia

Šiluvoje aplankėme Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią, naujai įrengtą Šviesos koplytėlę, tačiau tik užmetėme akį į Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką (buvo uždaryta).

20190921_110805
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia
20190921_111406
Koplyčios viduke. Kairėje – akmuo, ant kurio apsireiškė Marija
20190921_111544
Šiluvos šventovės Šviesos koplytėlė
20190921_112459
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika

Iš Šiluvos pasukome link Lyduvėnų. Tradicinis žvilgsnis į Lyduvėnų geležinkelio tiltą ir ant šono pastatytos degtukų dėžutės stiliaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.

20190921_120512
Lyduvėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia
20190921_120643
Lyduvėnų geležinkelio tiltas

Kelio Kelmė-Tytuvėnai pašlaitėje, leidžiantis į Dubysos slėnį, stovi neypatingai išsiskirianti Maironių koplytėlė, kuros viduje yra akmuo su vaiko pėda. Koplytėlę matėme, akmens – nea, bo durys užrakintos. Šalia koplytėlės įrengtas toks tarsi kryžių parkelis, kiek toliau -sutvarkytas šaltinis su skaniu vandeniu. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.

20190921_122624
Maironių koplytėlė
20190921_122723
Koplytėlės vidus per mikro-langelį
20190921_122959
Aplink koplytėlę

Visai netoli koplytėlės yra gražus Pagryžuvio dvaras. Matosi, kad buvo prižiūrėtas, tačiau dabar uždarytas ir nebegyvas. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.

20190921_124103 Stitch
Pagryžuvio dvaro rūmai – fasadinė pusė
20190921_124327 Stitch
Pagryžuvio dvaro rūmai – nefasadinė pusė

Kadangi jau praalkome, tai pirmas žygis Tytuvėnuose buvo į piceriją „Piero Pizzeria„, kur picas kepa tikras pagyvenęs italas, pakenčiamai kalbantis lietuviškai. Iš išorės picerija neypač, viduje irgi tokia labai jau paprasta, tačiau picos puikios. Kai dar važiuosime pro Tytuvėnus – būtinai užsuksime. Perspėjimas – dirba tik penktadieniais-sekmadieniais! Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.

20190921_125922
Pierro Pizzeria
20190921_130042
Pierro dirba

Sekantis sustojimas – Tytuvėnų bernardinų vienuolynas, kuriame aplankėme Švč. Mergelės Marijos bažnyčią ir Kristaus kančios laiptų koplyčią. Paėjau dar iki Tytuvėnų Dievo Motinos ikonos „Kazanskaja“ cerkvės padaryti fotkės. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai.

20190921_135821
Tytuvėnų Kristaus kančios laiptų koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčia
20190921_135703
Kristaus kančios laiptų koplyčia
20190921_140541
Kristaus kančios laiptai
20190921_140211
Tytuvėnų Dievo Motinos ikonos „Kazanskaja“ cerkvė
20190921_135958
Visur tos debiliškos spynos, tik Tytuvėnuoxse joms pastatė spec-arką

Važiuodami pakelėje pamatėme nuorodą „Akmenės akmuo su kolytėle„. Kadangi jau buvome aptingę, tai tik privažiavome ir nufotkinome iš awtamabylio.

20190921_142849
Akmenės akmuo su koplyčia

Priešpaskutinis aplankytas objektas – kažkada buvęs puikus Burbiškių dvaras. Skausmas ir liūdesys, matant į ką pavirsta kultūrinis paveldas. Mano geresniosios pusės fotoįspūdžiai

20190921_150042
Burbiškių dvaro rūmai
20190921_150153
Burbiškių dvaro rūmų viduje

Na ir štai pasiekėme paskutinį tądien numatytą aplankyti tikslą – Žibulių (Igižių) dvarą. Vėlgi – bejėgiškumo jausmas matant, kaip griūva tikros vertybės, kai lėšos skiriamos visokiems šūdvaldovrūmiams.

20190921_153248
Žibulių (Ilgižių) dvaro rūmai

Ką gi, kelionė buvo puiki, nežiūrint to, kad visą pusdienį krapnojo, o išsipagadyjo ir atšilo tik popiet.

Aplankytų vietų žemėlapis GoogleMaps

Tags: ,

365 žodžiai – 261

Kasdieninis rašymas vis strigčioja, bo atsiranda visokių darbų-darbelių, kurie turi aukštesnį prioritetą, negu rašyti gilias mintis apie viską. Taip ir dabar – sumanėme biškį atsinaujinti butą, tai nusipirkome naujus baldus. Atvežė, sunešė, o surinkti juos man ne naujiena – kažkada jaunam teko jų nemažai surinkti su pusbroliais, kuomet panašaus amžiaus giminaičiai kūrė šeimas ir kūrėsi gyvenimą. Tai pamažu ir renku, prisimindamas jaunas dieneles. Greit nebeišeina – dirbu vienas, plius operuotas kelias nelabai mėgsta tūpt-stot-klūpot tipo veiksmus, na ir pirdikulitas turi savo nuomonę apie darbą susirietus. Anyway – patinka man tas darbas, tai renku.

Kitas darbelis, kurį sau susigalvojau – surinkti vienon vieton nuorodas į savo tinklalapio įrašus apie mūsų familijos keliones. Vis užklausia kas nors, ar šen-bei-ten buvome, kokie įspūdžiai, ką galima pamatyti. Tai pradėjau laiko kelionę savo tinklalapiu atgal. Žiūriu ir pildau puslapį „[kelionės]“. Darbelio yra – ne visada įrašuose rašiau kelionių datas, bet laimei, Flickr’yje nuotraukų albumai datuoti. Nusiropščiau nuo 2019ųjų iki 2016ųjų, dabar krapštau 2015uosius. Šiaip laiko reikalaujantis, bet smagus ir įdomus darbas. Apart meškeriojamų kelioninių įrašų nuorodų, pasižiūriu ir į tai, ką postinau. Blemba, koks aktyvus rašytojas buvau kažkada 🙂 Kasdien po 2-3 įrašus, nežinau, ar dabar taip sugebėčiau. Tiesiog ateina momentas, kai suvoki, jog atsirado kiti interesai, o para teturi tas 24 valandas ir tau reikia jas protingai paskirstyti.

Aišku, matau, kad dalis kelionių fotkių taip ir liko nepublikuotos. Įmečiau kokią fotkę ir psio, o pilnam įrašui tuomet nepriėjo rankos, paskui užsimiršo. Gal ir būtų įdomu kai kuriuos mūsų familijos senus žygius paviešinti, bo artėja žiema, gal mažiau savaitgaliais keliausim. Aišku, slegia ir keliasdešimt aplankytų-apifotkintų, bet neaprašytų dvarų krūvis, Vienžo, reikia dieną ilginti.

Sena fotkė iš serijos „Lietuvos keliai“

Tags:

365 žodžiai – 258

Šįkart man (ir turbūt nemažai žmonių) mažai žinoma tema – Pagėgių-Smalininkų siaurukas. Wikipedija šiek tiek apie jį rašo lietuviškai ir biškį daugiau vokiškai.

Naršant internetus, kažkada kažkaip akis užkliuvo už termino „Smalininkų siaurojo geležinkelio stotis“. Buvau Smalininkuose prieš kažin kiek metų ir dar kartą užpernai, bet ten labai lankėme Technikos muziejų ir visai pmiršau tą stotį. Tai pasidomėjau tuo siauruoju geležinkeliu. Visai indomus dalykas. Tada aišku persibadžiau jo trasą ir stoteles nuo pokarinių (1946-1950) sovietinių 1:25000 topožemėlapių. Įdomiai ten su tuo siauruku – vietomis tiltų nebėra, vietomis trasa išardyta – vienareikšmiškai jis jau buvo nebegyvas. Norėjau per GoogleMaps ir Google StretView pasižiūrėti, gal kokius objektus pavyktų apžiūrėti. Apart minėtos Smalininkų stoties ir tilto griuvėsių Viešvilėje, praktiškai nieko gerai matomo nebelikę. Tai teks tą trasą aplankyti, na ir dar gal pabandyti smulkesnių tiltų griuvėsių paieškoti (iš pradžių aerofotonuotraukose) kada nors smalsumo dėlei.

Iš įdomesnių dalykų – ten buvo eksplotuojami specialūs siauruko garvežiai Lenz-Typ i – tokie dviejų ašių fainulkos. Prie Pagėgių-Smalininkų geležinkelio buvo prijungta elektrifikuota Tilžės-Mikytų trasa, kuria važinėjo Tilžės tramvajaus vagonai.

Pabandžiau surankioti šiek tiek fotkių apie siauruką – skystokai, nes tuomet, kaip ir daugelis dalykų dabar, tai buvo įprastinis reiškinys, nevertas įamžinimo. Šiandien gi į tai žiūrime su susidomėjimu ir netgi nostalgija – juk tai laikai, kai gyvenimas buvo paprastesnis, kai gyvenimo tempas nebuvo toks agresyvus.

Siaurukas funkcionavo iki 1944 m. rugsėjo-spalio, kai artėjanti sovietų armija privertė Rytprūsių gyventojus bėgti į vakarus.

Siaurukas anuomet gabeno nemažą transportavimo krūvį, tiek keleivių, tiek krovinių. Įsivaizduoju tuos trumpus sąstatus (pora-trejetas keleivinių vagonų, bagažo vagonas, keletas krovininių platformų), neskubiai pūškuojančius laukais ir miškais. Teko Lenkijoje pravažiuoti buvusio medienos transportavimo siauruko trasa, paversta turistine atrakcija – labai savotiškas jausmas, kai pasaulis pro akis slenka tikrai neskubiai,

Lenz-Typ i
Triebwagen 32 der Kleinbahn aus Mikieten
Tilžės tramvajus važiuoja elektrifikuota Tilžės-Mikytų trasa
Mikieten_Haltepunkt
Tilžės tramvajaus sustojimas Mikytuose
Traukinys1
Traukinys
Motzischken_Ansichtskarte
Tiltas per Jūrą ir Mociškių siauruko platforma
Siauruko tilto Viešvilėje liekanos
Bahnhof_Schmalle
Smalininkai: traukinys ir stotis

Pagėgių-Smalininkų siaurukas GoogleMaps

Tags:

365 žodžiai – 256

Pažvelgus į naujai rašomo posto antraštę, suvokiau, kad iki Naujamečio liko mažiau 109 dienų. Laikas bėga, dienos trumpėja, tad mūsų šaunios kompanijos kelionių metu šviesaus laiko grožybių apžiūrėjimui lieka vis mažiau. Tačiau mes vistiek keliaujame. Šįkart kelionė vedė į šiaur-ryčiausią Lietuvos kampą ir netgi toliau, į Latviją. Kelionė buvo ilga pagal kilometražą, tačiau geras bendravimas ją gerokai sutrumpino. Šiaip tokias keliones reikia rengti su nakvyne, jei nori apžiūrėti daugiau objektų, tačiau nakvynė mums nesigavo.

Kadangi visi norėjome pamatyti Stelmužės ąžuolą, tai visų pirma nuvažiavome į Stelmužę. Sustojome prie Stelmužės dvaro Vergų bokšto, apžiūrėjome. Pats Stelmužės ąžuolas rimtai paramstytas ir gana gražiai atrodo. Susimokėję po eurą, aplankėme ir Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčią. Labai graži ir įspūdinga vieta, rekomenduoju. Tarp kitko, bažnyčios rūsyje yra gravimetrinis punktas. Netoli bažnyčios paskutinių Stelmužės dvaro savininkų Valujevų kapas.

20190914_115654
Stelmužė, Vergų bokštas
20190914_120443
Stelmužė, ąžuolas
20190914_120837
Stelmužė, bažnyčia
20190914_121018
Stelmužė, bažnyčios viduje
20190914_122033
Stelmužė, dvarininkų Valujevų kapas
20190914_122124
Bažnyčioje įrengtas gravimetrinis punktas

Sekantis sustojimas buvo jau Latvijoje, Egiptėje, prie liuteronų kirchės likučių.

20190914_124716
Egiptės liuteronų kirchės likučiai

Į Zaraso ežerą visų geriausiai pažvelgti nuo unikalaus apžvalgos rato. Nuostabus vaizdas!

20190914_130240(0)
Zaraso ežero apžvalgos ratas
20190914_130522
Autoportretas

Kadangi jau buvome praalkę, tai pietauti nuvažiavome į Šlyninkos vandens malūne įrengtą užeigą. Malūnas veikiantis, mala miltus, nusipirkome ir jų. Maistas skanus, kainos OK.

20190914_132241
Šlyninkos vandens malūnas
20190914_132923 Stitch
Malūno viduje
20190914_133055
Vandentaka
20190914_133106
Malūno ratas
20190914_135212
Kiaulienos ir sūrio suktinukai

Pro Visaginą tiesiog pravažiavome kilpomis, apžiūrėdami miestą. Na ką – moderniai suprojektuotas miestas, gražiai tvarkomas, bet jauti, kad jis pasmerktas mirti, kai Ignalinos AE bus pilnai uždaryta. Sustojome ir prie Ignalinos AE. Vieta įspūdinga, bet man asmeniškai nemaloni.

20190914_150850
Ignalinos AE

Pro pačią tikrąją Ignaliną, kuri nutolusi nuo Ignalinos AE gerus 30 kilometrų, pravažiavome apžiūrinėdami, o paskui pasukome link Ginučių malūno.

20190914_161608
Ginučių malūnas
20190914_161820
Ginučių malūno vandentaka
20190914_161906
Ginučių malūnas

Buvo numatytas Ladakalnio ir Labanoro aplankymas, bet užsiožiavo mūsų 2018 metų gamybos išsinuomotas autobusiukas – atsijungė pavarų perjungimo svirties traukutės. Šiaip ne taip sutaisėme ir nutarėme, nebandydami likimo, važiuoti namolio.

Atnaujintas aplankytų vietų žemėlapis.

Tags: ,

365 žodžiai – 253

Grįždamas namo iš karštaimylimodarbelio, šįkart pamąsčiau apie putlerį. Šiaip pagrindinis pavojus jau nebe putleris, nes priešu mums tampa pati Rusija, kuri pasirinko kelią prarajon. Kažkada tikėjome – va, Rusiją valdo vagių šaika, kurią personifikuoja diktatorius putleris. Deja, tos mums bent jau neutralios Rusijos, kuri buvo prieš keliolika metų, nebėra. Ir nėra ko tos šalies vadinti „Rusija“, nes ji degradavo į „ruskiją“, kur šimtaskeliasdešimt milijonų ruskių savanoriškai pavertė putlerį savo caru, nes jis juos tenkina. Tenkina savo ambicijomis „Rusija – virš visko“. Jiems puiku, kad iš Ukrainos atimtas Krymas. Jiems puiku, kad vis aštrėja konfliktas su Vakarais. Jiems puiku, kad imigrantų krizė žlugdo Europą. Jiems tiktų, jei nusijuokę „Iskanderai“ ir „Armatų“ armados paverstų viską į vakarus nuo ruskijos griuvėsiais ir branduolinėmis dykvietėmis. Jiems tiktų, jei visus liberastus-dermokratus iškartų ant stulpų.

Man baisiausia tai žlugimas iliuzijos, kad vistik po ruskijos kiautu tebėra opozicinė Rusija. Nė velnio! Vien ko verti didžiųjų „opozicionierių“ Chodorkovskio ar Navalno pareiškimai, kad jooo, Krymas užgrobtas neteisėtai, bet tokie faktai ir su jais reikia skaitytis. Ar savo laiku Navalno euforija, kai Rosijanija užpuolė Gruziją? Ar ruskijos „opozicinių“ partijų prašymas Ukrainos valdžiai leisti rinkiminę agitaciją Kryme? Piesiec kubu.
Vienžo, ruskija pasirinko traukinio be stabdžių režimą ir varo pirmyn. Kažkur bus praraja, bet pakolkas nuprotėjęs mašinistas kažkaip sugeba prašokti stotis, o greičio euforijos apimti keleiviai, mosikuodami vodkos stakanais, džiaugsmingai šaukia: „Ura, ura, ura!“


Turiu keletą pažįstamų eks-alkoholikų, kurie išsigydė nuo ilgametės priklausomybės, bet ruskių atveju noro gydytis nepastebiu. Aišku, galimas ir priverstinis gydymas, bet čia pacientas turi branduolinį vėzdą, tad jį priversti išsipagirioti ir pradėti gydytis yra gana rizikinga.

Tags:

« Newer Posts - Older Posts »