Feed on
Posts
Comments

365 žodžiai – 171

Šiandien putleris 17tą kartą sekė pasakas ruskiams. Nežiūrėjau, laukiu apžvalgos ir komentarų, nes ką gali pasakyti vergvaldys vergams?

Kas skaito mano įrašus, tas tikrai pastebėjo, kad aš nemėgstu rusų. Nemėgstu už daugelį dalykų, tačiau gal netgi greičiau ne rusų, o tai, ką aš įvardinu ruskiais – nuo žodžio „русские“. Tiesą pasakius, ir tie rusai, kurie kažkada gyveno TSRSe, nebuvo geresni – ta pati vergų banda, turinti galvijišką mentalitetą. Susidaro įspūdis, kad sovietmečiu buvo vykdomas eugeninis-socialinis eksperimentas, sukuriant homo-sovieticus: iš „broliškų tautų“ atrinkus pačius bukiausius atstovus ir prasukus juos per ideologinę sovietizacijos mėsmalę, gavosi glūpas ir apgailėtinas vergas. Tačiau į jo galvelę pavyko įskiepyti neužmušamą tikėjimą savo išskirtinumu, sukuriant visos žmonijos gelbėtoją nuo visokio blogio. O po TSRSo žlugimo uždėjus pravoslavizmo kepurę, išvis gavosi tipo dievo išrinktoji tauta. Išdidžiai išpūsta krūtinė, riksmas apie savo išskirtinumą, ir tuo pat metu melo, nemokšiškumo ir dvasinės ubagystės liūnas. Toks galutinis nacijos degradavimo produktas, laikantis save nugalėtoju, o iš tikrųjų nugalėtas, ir nugalėtas ne iš išorės, o bukai iš vidaus. Ir nugalėjo save pats, atsisakydamas kovos už savo ateitį vardan стабильность.

Tags:

365 žodžiai – 170

Vakar buvo paskelbtos galutinės jungtinės tyrimų grupės (JIT) išvados, kas gi numušė MH-17 Boeingą virš Donbaso ir įvardinti 4 kaltinamieji. Stebina tai, kad dar ir dabar, 2019 m., vis dar yra žmonių, kurie „nežino“ kas gi tai padarė šį nusikaltimą. Mano nuomone, tai juokinga, ir net nepadoru apsimesti tokiu agnostiku. Juk diskusijų dūmai išsisklaidė, judėjimas nurimo, ginčytis beprasmiška, viskas aišku jau ilgą laiką.

Iš esmės man aiškūs du dalykai. Pirmas – lėktuvas numuštas ruskijos priešlėktuvinės gynybos pajėgų. Ne Girkino „opochmeliencų“, t.y. Donbaso „milicijos“. „Bukas“ ten atsirado todėl, kad Ukrainos karinės oro pajėgos gana rimtai taršė separatistus ir jis turėjo jas atgrąsyti. Tas ir nutiko kiek vėliau, kai maištininkai ėmė masiškai naudoti rankines priešlėktuvines sistemas.

Antras dalykas – tai klausimas – „tyčia ar netyčia?“ Atsakymas aiškus irgi jau ilgą laiką – tai atsitiktinė auka. Separatistai norėjo numušti Ukrainos transportinį lėktuvą su desantininkais, tačiau jo skrydis buvo atidėtas, vietoje jo numatyta trasa skrido „Boeingas“, į kurį ir buvo paleista raketa. Tragiška nelaimė, kuri nesumažina šeimų skausmo, bet toks faktas.

Taigi, atėjo laikas užversti šį istorijos puslapį, sumokėti kompensacijas ir atsiprašyti.

Tags:

365 žodžiai – 169

Nežinau, kaip tą miestą pavadinti: Wilno, Vilnas ar Vilnius. Bo šįkart tai ne Vilnas Kanadoje, o Wilno Jungtinėse Valstijose, Minesotoje.

Įvažiavimas į šitą miestą ganėtinai paprastas, netgi skurdus, sakyčiau – paprastas žvyrkelis. Wilno_MN1

Netgi miestu pavadinti gyvenvietę, kur pagal surašymą gyvena 20 gyventojų, o faktiškai 7, kažkaip nelabai išeina. Toks bažnytkaimis viduryje laukų greičiau.

Wilno_MN

Iš tikrųjų miestelio Šv.Jano Kanty bažnyčia tikrai graži. St. John Cantius Catholic Church - Wilno, MN

Kodėl bažnyčia pavadinta Šv.Jano Kanty vardu? Nes tai lenkų šventasis, o miestelį 1883 metais įkūrė pabėgę iš carinės Rusijos lenkai, pavadindami jį Vilniaus garbei. Miestelis buvo įkurtas Čikagos ir Šiaurės Vakarų geležinkelio kompanijos nebrangiai parduotoje žemėje, kurią tą pati kompanija vėliau nesėkmingai bandė atpirkti atgal.

1891 metais miestelyje buvo viskas, ko reikia: lenkų katalikų parapija, mokykla, pašto skyrius, dailidė, kalvis, parduotuvė, salūnas ir karietininkas, o paštininkas tvarkė nedidelę skaityklą. Kažkada XIX a. lenkų ūkininkų kolonijoje Wilno buvo 200 šeimų, tačiau pamažu jie išsivažinėjo, todėl 1983 metais, švenčiant Wilno šimtmetį, miestelyje tebuvo bažnyčia, dvi parduotuvės ir 10 ūkių.

Tiesa, kauniečiams gali būti įdomu tai, kad pagrindinė miestelio gatvė vadinasi Kowno St.

Tai va toks nykštukinis Wilno viduryje derlingų Minesotos laukų.

Tags:

365 žodžiai – 168

Mes visada gyvename pasaulyje, kuris mus kažkiek tenkina ir kuris kažkiek netenkina. Kažkada gyvenom sovietiniame pasaulyje, skundėmės juo, tačiau iš esmės daugumai mūsų jis nebuvo blogas. Dabar gyvename vartotojiškame pasaulyje, vėlgi skundžiamės juo, tačiau iš esmės jis vėlgi daugumai mūsų nėra blogas. Paradoksalu, ar ne? Taip yra todėl, kad dauguma mūsų yra įsisavinę vieną gana paprastą, tačiau efektyvų principą, ir juo vadovaujasi pasąmonės lygmenyje:

Visur, kur bebūtum, gyvenk pagal pasaulio, kuriame tu esi, dėsnius, ir panaudok šiuos dėsnius, kad nuo jų išsivaduotum.

Skamba paradoksaliai, tačiau tai veikia. Ir čia vėlgi verta prisiminti senuką Darviną, kuris būtent ir teigė, kad išlieka ne patys krūčiausi, o tie, kurie labiausiai sugeba pristaikyti. Užtenka prisiminti, kaip 1990 metais Lietuva sėkmingai panaudojo rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą tam, kad ta Aukščiausioji Taryba paskelbtų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Okupantas visą laiką sėkmingai naudojosi įstatymais savo valdžios legalumo iliuzijos palaikymui, bet staiga gavosi taip, kad tie įstatymai atsisuko prieš jį patį. Be abejo, suveikė ir aibė kitų veiksnių, tačiau juridinė Nepriklausomybės atkūrimo sudedamoji būtent yra sėkmingas pasinaudojimas okupacinio pasaulio įstatymais.

Tags:

365 žodžiai – 167

Praėjusį savaitgalį buvau Žemaitijoje, giminių susiėjime. Su vienu iš familijos sudiskutavome įdomiu klausimu. Jo a.a. Mama teigė, kad esame kilę iš skalvių.

Hipotezė šiaip ganėtinai įdomi, tik aš labai jau skeptiškai sureagavau apie tokios kilmės tikroviškumą ir prasmę. Dėl tikroviškumo: nežinau, kaip save galima juridiškai kildinti iš genties, kurios nebeliko prieš gerus puspenkto šimtmečio. Lygiai taip pat galima drąsiai prisipaišyti bajoriškus popierius, ką pvz., kažkada pasidarė kniagynia Šatrijos Ragana. Tik kiek tas tikroviška? Dėl prasmės: galbūt ir smagu teigti, kad tavo gyslomis teka skalvių kraujas, bet kaip tą nustatyti? DNR tyrimai gal ką ir padėtų, bet kur tuos skalviško kraujo etalonus rasti? Vienžo, toks biškį informacinis triukšmas gaunasi, bet realaus pagrindo skalviško kilmės hipotezei pagrįsti kaip ir nėra. Rašiau čia kažkada apie savo pavardės kilmę, bet apart to, kad pavardė turi prūsiškai-lietuviškas šaknis, nieko daugiau išspausti neišeina. Mamos pavardės šaknys ypač lietuviškos – Žąsyčiai, o ir Žąsyčių kaimas netoli Švėkšnos yra, tik kad jokio aiškiai identifikuojamo familijos ryšio su juo neturime.

Taip kad prisiskirti sau senobinę kilmę nėra lengva.

Tags:

365 žodžiai – 166

Yra tokia nemirtinga frazė: „Jei tie žmonės filmuose būtų klausęsi manęs – jie iki šiol būtų gyvi“. Ir turbūt ne vienas susiduriame su situacija, kai bandome kažkam patarti, nors tas mūsų patarimas visiškai beprasmis: per varžybų transliaciją – sportininkams; skaitydami straipsnį laikraštyje – politikams; žiūrėdami filmą – veikėjams. Suvokiame tą beprasmiškumą, bet vistiek pergyvename ir bandome padėti savo trigrašiu. Man išsigydyti nuo tokio distancinio patarinėjimo labai padėjo bendravimas internetais, kur aktuali kita tobula frazė: „Nesakykite man, ką daryti, ir aš nesakysiu, kur jums eiti“. Pamažu pradedi suvokti, kad distancinis bendravimas paremtas kiek kitokiais principais, nei tikrame gyvenime: internete tu (ypač jei esi anonimas) dažniausiai nesi atsakingas už savo žodžius, o va realybėje tave gali greit paimti už šiknos, jei tavo patarimai pridarė nuostolių. Ir ateina prašviesėjimas, kad tavo trigrašiai internete gal ir įdomūs, bet jie dažniausiai praignoruojami. Ir tada numoji ranka į diskusijas ir jas tiesiog stebi, nesistengdamas kažką jose pakeisti. Arba trolini pramogos dėlei, bet vėlgi nepersistengdamas, nes labai dažnai internetinis aktyvumas tėra perdimas vandenin – kyla burbulai, bet kvapas – atleisk, Viešpatie…

Tags:

365 žodžiai – 165

Kolega scania anadien parašė apie mūsų subingalvių genialių išmislą kankinti vaikus vasaros karščiu. Na taip, įsivaizduoju tą košmarą ir prisimenu anuos laikus prie ruso, kai pats mokyklon ėjau. Pamokos baigdavosi, berods, gegužės 24 d., o jau kitą dieną autobusu Wilno-Heydekrug važiuodavau į kaimą. Ir prasidėdavo vasaros poilsiai ir darbai. Šieną pradėjau grėbti dar antroje klasėje, kai grėblis buvo bent pusantro karto už mane ilgesnis. O šiaip pabandžiau prisiminti, kuo dar užsiimdavome: karvių raištymas, girdymas ir namo varymas; burokų laistymas ir ravėjimas; šieno vartymas, grėbimas ir krovimas; sodo ir miško uogų rinkimas; Kolorado vabalų rinkimas nuo bulvių; sausuolių rinkimas kūrenimui; malkų skaldymas; grindų plovimas ir dekių dulkinimas; bulvių skabymas; rugių pėdų rišimas. Ir čia tik tai, ką „ant greičiaus“ prisiminiau, bo veiklų kaime vaikams/paaugliams niekad netrūkdavo. Tai nėra dejavimas, nes buvo aiškus suvokimas, kad ir tu turi prisidėti prie visų gerovės kėlimo. Kuo pajėgi – tuo prisidedi, nes močiutė ir senelis turi krūvas kitų veiklų. Aišku, netrūko ir laisvo laiko zbitkoms krėsti, nes kai pramoksti tų darbų – jie einasi spėriai ir laiko tikrai lieka. O dabar, matydamas auginamą mižnių visuomenę, kurią per jėgą reikia laikyti mokykloje, bo šūdįstatymiai draudžia vaikams prisidėti prie šeimos darbų – tik nusispjaunu.

Tags:

365 žodžiai – 164

Žvelgiant į šiandieninį pasaulį, man galvon ateina tinkamiausias jo apibūdinimas pagal Henrichą Heinę: „Kai pasitraukia didvyriai, į sceną išeina klounai“. Jis kažkoks susmulkėjęs iki šūdniekių, nebėra deklaruojamų didžiulių tikslų (pvz., nuvykti į Mėnulį, sunaikinti Blogio Imperiją(tm) ir pan.) Vietoje to ant tavęs virsta informacija apie kažkokius serialus, garsenybių skandalus, mažumų eitynes, baisius nusikaltimus, naujus tapšnoklius etc. itd. Politikieriai dešimt kartų per savaitę keičia savo nuostatas dėl postų, koalicijų ir kitokių tik jiems svarbių smulkmenų. Toks atrodo įspūdingas fejerverkas iš įvykių, o pasižiūrėjus iš arčiau – kur kas panašiau į šūdo drabstymą ant veikiančio ventiliatoriaus. Nežinau, gal aš per daug noriu, bet kažkaip pasiilgstu paprastesnio gyvenimo, kai buvo aiškesnės žmonių pažiūros, galėjai daugmaž pasitikėti masinės informacijos priemonėmis ir pan. Nekalbu apie sovietmetį, nepriklausau priedurniams „prierusogeraubuvo“, bet buvo kažkoks tarpas mūsų istorijoje, kai aiškumo buvo daugiau. Suvokiu, kad gyvenimo greitis vis didėja, nes visokių technologijų pagreičiai auga, bandau prie viso to prisitaikyti, bet va karts nuo karto suvokiu, kad širdyje esu konservatorius. Ir tas aplinkos susmulkėjimas, kai svarbiausiais tampa dzinguliukai, o ne darbai – man nepatinka.

Tags:

365 žodžiai – 163

Šįkart pakalbėkimą apie miestą Vilną. Taip, taip, ne Vilnių, o Vilną. kurį įvažiuojame pro kelio ženklą „Wilno„.

Wilno_1
Įvažiavimas į Vilną

Ir kuris yra gana toli nuo mūsų, nes netgi Kanadoje, Ontarijo provincijoje.

Wilno_ON
Google Maps

Kaip matome, miestelis neypač didelis, gal greičiau ypač nedidelis. Niekaip nepavyko rasti, kiek gi jame gyventojų, bet sprendžiant iš to, kad kasmetinėje mugėje Viščiuko vakarienės metu pamaitinami 2500 žmonių, tai visa apylinkė musėt tokio dydžio.

Wilno_2
Beveik katedra

Na bet užtai jie turi tikrai gražą medinę Šv.Marijos bažnyčią. Lietuviškų šaknų šis miestelis neturi, apart pavadinimo, bet ir tas suteiktas todėl, kad miestelį 1858 m. įkūrusios pabėgėlių iš carinės Rusijos kašubų grupės vadovas Ludwik Dembski buvo kilęs iš Vilniaus. Miestelis gerbia savo kašubiškas ir lenkiškas šaknis, apie kurias galima pasiskaityti miestelio tinklaraštyje.

Ir nors miestelis mažas, tačiau jis neišvengė didelio skandalo, susijusio su kunigų pedofilija, kai popiežiaus Jono Pauliaus II geras draugas Bernard Price, užaugęs Vilne, įkliuvo į tą bėdą.

Vienžo, va taip paieška internetuose pagal atsitiktines užklausas kai kada duoda įdomių rezultatų.

Tags:

365 žodžiai – 162

Domiuosi dvarais, ir ypač jų kartografija. Labai įdomu senuose žemėlapiuose pažymėtų dvarų ieškoti naujesniuose ir dažnai nieko nerasti, nes nieko ir nebeliko. Ir peržiūrint skirtingų laikotarpių žemėlapius, gali pamatyti tų dvarų sunykimą. 10/42 Paimkime kaip pavyzdį Gedminačių dvarą netoli Švėkšnos.

084RU_1914
Carinis 1:84000 1914 m. žemėlapis

Seniausia normalios kokybės kartografinė medžiaga – carinis 2 varstų žemėlapis, kuriame matosi tvenkinys ir didelė dvaro sodyba.

025DE_1915
Vokiškas 1:25000 1915 m. žemėlapis (iš carinio 1:21000

Prasidėjus 1PK, tą teritoriją kartografavo vokiečiai, tiesiog pasinaudodami carine kartografine medžiaga. Čia vėlgi dvaro sodyba visu grožiu.

100LT_1930
Lietuviškas 1:100000 193x m. žemėlapis

Tarpukario Lietuva šią teritoriją tespėjo kartografuoti tik vidutiniu masteliu, bet dvaras stovi sau gražus.

025SU_1948
Sovietinis 1:25000 1948 m. žemėlapis

Ir štai pokaris, sovietai išleidžia savo žemėlapius. Dvaro kaip sodybos nebėra, rūmuose įrengta mokykla, ūkiniai pastatai perduoti kolchozui.

025SU_1960
Sovietinis 1:25000 1960 m. žemėlapis

1952 m. vasarą dvaro rūmai (tuo pat metu, kaip ir Švėkšnos dvaro rūmai) nugriauti, sodyba naudojama be jokio rūpesčio ir nyksta. Tą ir matome žemėlapyje, kur pažymėti tik griuvėsiai, nors tvartas dar buvo dalinai išlikęs.

ORT_2017
Lietuviškas ortofotografinis 2017 m. žemėlapis
GDR_2017
Lietuviškas internetinis žemėlapis

Na ir štai lietuviška kartografinė medžiaga, kur dar galima pamatyti tvarto likučius. Skausmas ir liūdesys…

Tags:

« Newer Posts - Older Posts »