Suvalkija mums niekad neatrodė kaip įdomus kelionėms regionas. Nu kaip – yra ten kažkas pakeliui, bet važiuoji per tas lygumas link liankų žemės ir akis neužkliūva už kažkokių įdomybių. Kol staiga neatradau įdomios info apie Zanavykų žemės aka Šakių rajono įdomybes. Tai mudu su brangiausiąja ir išsiruošėme į blic-eskapadą po tą Šakių rajoną.
Tolimesnis reportažas – tik bendra-apžvalginis, sutvarkęs fotkes, papildysiu Flickr albumą ir atitinkamai paruošiu dvarų aprašymus savo dvarinėjimuose.
Pirma aplankyta vieta buvo Zyplių dvaras. Detalus reportažas apie dvarą bus paruoštas vėliau, o pakolkas bendri įspūdžiai – nuostabu, must to see!
Dvaro rūmų fasadas
Atskirai reikia paminėti restoraną „Kuchmistrai“, įsikūrusį buvusioje dvaro virtuvėje. Ten mudu su brangiausiąja papietavome rekonstruotais patiekalais. Pasalugi padavėja apvedžiojo po patalpas, biškį papasakojo.
Didysis valgomasis
Tautos sunervinimui – ką ten valgėme 😉
Žuvienė su keptu karpiu
Pastarnokų apkepukai
Kepta kiauliena
Kepta stirniena
Po Zyplių dvaro nuvažiavome į Šakius pažiūrėti Kariljono-fontano. Čia mūsų laukė total-pravalas. Rašoma, kad įmetus į šalia stovintį agregatą eurą ar kelis, kariljonas gros atitinkamą eurams kiekį minučių. Nifiguški! Eurą prarijo, muzikos nedavė, pinigų negrąžino. Vienžo, sukčius 🙁 Aišku, beliko pasiguosti, kad taip padarėme labdarą Šakiams, kurie labai gražiai sutvarkytas miestelis. Gal iš tų kariljono eurų?
Trečias aplankytas punktas – Kidulių dvaras. Vėlgi detalus reportažas bus vėliau. Dvaras buvęs milžiniškas, tačiau renovuoti tik buvę rūmai. Išliko daugybė ūkinių pastatų, tačiau tiek sovietmečiu, tiek dabar niekasd labai galvos nesuka dėl jų priežiūros. Aplankyti verta, tačiau reikia pasiruošti nemažam pasivaikščiojimui.
Sekantis taškas buvo Kidulių krašto vyninė „Vilkenta“. Taip, taip, ir jų gaminamas vynas visai neblogas. Tiesa, tik mano geresnioji pusė paragavo labai skanaus pienių vyno, o man teko pasitenkinti kava – tokia ta vairuotojo dalia 🙁 Šiaip galiu tik pritarti vynininkų minčiai (besikertančiai su dabartinių viską besistengiančių uždrausti valdžiavyrių kliedesiais), kad vynas yra bendravimo, o ne svaiginimosi priemonė.
Daugelis iš mūsų yra aplankę Kernavės pilaikalnius, tačiau ne visi turbūt žino, kad ant Nemuno kranto, netoli Rusijos sienos, yra Sudargo miestelis su ne ką prastesniu Sudargo piliakalnynu. Užlipome tik į vieną iš jų – Grinaičių, dar vadinamą Žydkapiu. Taip, nes ant jo kažkada buvo žydų kapinės, apie kurias primena keliolika išlikusių antkapių. O į kitus nesiropštėme tiesiog dėl laiko stygiaus, nes laukė dar keletas objektų.
Važiuodami į Kidulius, pakeliui matėme nuorodą į kažkokią Kaimelio Mykolo Archangelo bažnyčią, kurios nebuvome numatę aplankyti. Ale sudomino ir nuvažiavome. Įdomus toks statinys.
Kelionei pataikėme labai gražią dieną, tad vaizdai pakeliui buvo nuostabūs ir mano geresniuoji pusė nepraleido progos pafotkinti.
Ne kartą skaičiau apie Gelgaudiškio dvarą, tad pagaliau prisiruošėme jį aplankyti. Vėlgi – labai gražu, detalus aprašymas bus dvarinėjimuose.
Yra Lietuvoje tokia gyvenvietė Plokščiai, kurioje mes radome netgi dvi įdomybes. Šiaip, kadangi mane Dievas sutvėre būti ateistu, tai mano santykis su religija yra niekinis, tačiau visokias tipo šventas veitas aplankau, bo esmi Zosėciekawa. Tai va, šalia Plokščių yra Šventaduobė, tai toks a la liurdas. Ji nėra kažkaip pažymėta nuorodomis ant pagrindinio kelio, tad optimaliausia yra iš Mokyklos gatvės įsukti į Bažnyčios gatvę ir ja važiuoti iki staigaus posūkio kairėn. Ties tuo posūkiu yra nedidelė aikštelė ir nuoroda į Šventaduobę. Einame medžio balvonais apstatytu takeliu, lipame žemyn laiptais ir prieiname koplyčią.
Antra Plokščių įžymybė – Vaiguvos gatvė-upelis. Rasti ją kiek lengviau – nuo plento (Nemuno g.) yra rodyklė. Privažiuojame nedidukę aikštelę, paliekame awto ir, perėję tilteliu upeliuką, einame gražiu šaligatviu. Pati gatvė – akmenukais-žvirgždu padengtas tvirtas upelio dugnas, kur matosi negilios vėžės. Ties sodybomis yra išvažiavimai. Vaizdas fantastiškas, vertas pamatyti. Sodybos tėra kelios, beveik visos „prie miano“. Šaligatvis pačioje pabaigoje tilteliu perlipa upelį ir toliau takeliu galima eiti į kažkokį piliakalnį (nėjome, bo ir taip programa buvo įtempta).
Gatvės pradžia
Gatvė ir šaligatvis
Įvažiavimas į sodybą
Diena jau ėjo vakarop, kai pasiekėme paskutinį savo kelionės tašką – Ilguvos dvarą. Skirtingai nuo trijų ankstesnių dvarų – rūmai mediniai. Matosi, kad buvo kažkokia restauracija, bet viskas užkalta ir negyva. Pačiame dvare (buvusiuose kumetynuose etc.) įrengti socialinės globos namai, tai dalis pastatų gražiai renovuoti. Bendras įspūdis neypač, tačiau esu matęs žymiai tragiškesnių vaizdų. Detalus reportažas vėlgi bus vėliau dvarinėjimuose.
Taigi, Šakių rajono eskapada praėjo sėkmingai ir paaiškėjo, kad aplankytinų vietų ten yra 🙂
Tags: LT-foto
