Grumlino palėpė

Šeštadienio rytas išaušo ūkanotas, o meteoprognozė garantavo ištisinį lietų Užkarpatės srityje.
Papusryčiavome (maistas buvo skanus, bet labai gerą kavą teko pirkti atskirai – 0.80 EUR) ir išvažiavome. Suplanavome antroje dienos pusėje pasiekti Lvovą, ten pagal galimybes apsinakvoti, o sekmadienį, per pusdienį apžiūrėję miesto įžymybes, tęsti kelionę namo.
Pradžiai pasukome apžiūrėti garsiojo kalnų slidinėjimo kurorto Bukovelio. Pakeliui biškį pafotkinome Karpatų grožybes, o va su navigacija prasidėjo cirkai: prieš pradedant važiuoti ir bandant suplanuoti maršrutą, ji pareikalavo prisijungti prie interneto. Nesukau galvos, pagalvoaju, kad koks ožys, praeis, nes kelias buvo aiškus. Deja, deja, ateityje laukė nedideli, bet nuotykiai…
Apžiūrėjus ir apifotkinus Bukovelį, vėl bandžiau paleisti navigaciją, bet vėl ji reikalavo interneto. Aj, dzyn, praeis, važiuojam. Pakeliui sustojome šalikelės prekyvietėje, nusipirkome kalnų medaus, riešutų meduje ir aviečių uogienės.
Kai ir po keliasdešimt kilometrų navigacija neatsigavo, sustojau ir pradėjau ją atidžiau tyrinėti. Ir išaiškėjo nemaloni nesmulkmena – vietoje Ivano-Frankovsko srities (kurios keliais važiavome) buvau įsirašęs kitą, tad navigacija tiesiog sąžiningai bandė išsireikalauti tai, kas jai priklauso. Lvovo sritis, laimei, buvo. Turėjau Užkarpatės žemėlapį, bet jis baigėsi ties srities ribomis, o jokio kito, kur matytųsi, kaip pasiekti tą Ivano-Frankovską, o paskui Lvovo srities ribą. Na ką gi, toliau važiavome pagal kelio ženklus, pakeliui nusipirkome dar aviečių uogienės ir Ivano-Frankovską pasiekėme. Čia susiradome kryptį į Lvovą. Gyvenimas atrodė puikus, obetačiau – prašokome nelabai aiškiai parodytą posūkį ir po pusvalandžio supratome, kad išvažiavome į Kijevo plentą. Kiek aš įsivaizdavau Ukrainą: Kijevas – link šiaurės rytų, o Lvovas – link šaurės vakarų, tad apsisukome, netgi palyginti nesunkiai radome pražiopsotą posūkį ir pagaliau buvome kelyje į Lvovą.
Įdomumo dėlei – netoli Ivano-Frankovsko, jau pakeliui į Lvovą, sustojau iškrauti videoregistratoriaus įrašų į laptopą. Pasidėjau laptopą ant Padangiuxo stogo, stoviu, iškraudinėju. Staiga priešpriešine kryptimi atvažiuojantis BMW kerta ant stabdžių, sustoja šalikelėje ir iš jo iššokęs bičas ukrainietiškai klausia, ar šituo keliu jis pasieks Ivano-Frankovską. Nuraminau, kad „Dojiedzie pan, dojiedzie“, o patį suėmė žvengas – na, jei ukrainiečiai pasimeta savo šalyje, plente, tai aš dar visai neblogai be jokių navigacijų-žemėlapių tvarkausi 😉
Antrą nedidelę kliurką padariau Kaluše, kur vėlgi, prašokę reikalingą sankryžą, mažumėlę pasivažinėję ir tuo pačiu apžiūrėję miestelį, vistik pagal nuojautą sugebėjome rasti kelią išvažiuoti iš jo, o degalinėje susžinojome, kad esame kelyje į Stryjų, kurio mums ir reikėjo 😀
Sėkmingai pasiekėme Stryjų ir labai neblogu plentu nuvažiavome į Lvovą. Pasiekus Lvovo srities ribą, navigacija ėmėsi darbo ir iki pat namų veikė be priekaištų. Taip, kad kai kada reikia pasižiūrėti, kokius duomenis į navigaciją įsirašėte.
Tarp kitko, šioje Karpatų pusėje keliai geresni, nėra tiek baisių duobių, o plentas Stryjus-Lvovas išvis puikus.
Mūsų pradinis planas apsinakvoti Lvove nepasisekė: pirmadienį, peržiūrinėjant laisvas vietas Booking’e, buvo daug laisvų vietų viešbučiuose netoli centro. Deja, ilgajam savaigaliui (pirmadienis – gegužės 1-ji, išeiginė) viskas buvo jau užimta. Kitas dalykas, į kurį reikėjo atsižvelgti – Lvove ištisai lijo lietus, o kitai dienai orų prognozė irgi nežadėjo nieko gero. Pasitarę nutarėme: jei pavyks rasti viešbutį Lvovo priemiestyje – apsinakvojame, jei ne – važiuojame link Ukrainos-Lenkijos sienos, ieškodami nakvynės. Radome dar porą viešbučių, tačiau vienam irgi nebebuvo vietų, o kitas tesugebėjo pasiūlyti apartamentus už 50 EUR.
Tai išvažiavome. Pakeliui, palyginti netoli nuo Lvovo, radome dar porą viešbučių, tačiau vienas buvo visas užimtas vestuvininkų, o kitas tokio strošno sovietinio stiliaus, kad ant jo nepasirašėme.
Kadangi buvo aišku, kad jei ir rasime nakvynę, kitą dieną grįžti į Lvovą su jame numatytu lietumi nėra prasmės, tai nutarėme važiuoti iki sienos ir pasistengti ją kirsti, o apsinakvoti Lenkijoje.
Sieną pasiekėme. Eilės buvo ne tai kad įspūdingos, o ISPŪDINGOS. Pabendravau su lenku, jis primetė, kad užtruksime pustrečios-tris valandas. Lenkas buvo optimistas – užtrukome 4,5 valandos, piesiec.
Belaukiant susidūrėme su Rosijanijos agresijos prieš Ukrainą atgarsiu: palei automobilių eilės praėjo svanoris, rinkdamas į užplombuotą dėžę aukas paremti Ukrainos kariuomenei. Sumečiau paskutines kelias turėtas grivnas. Blemba, blemba, dar kartą atėjo suvokimass, kokios baisios yra ruzkiemir nešamos nelaimės. Kitas dalykas – reikia ruoštis galimai Putlerio agresijai prieš Lietuvą – tiesiog laikoi klausimas, kada jis tą įvykdys.
Ukrainiečių muitininkai ukrainietiškai domėjosi, ar nevežu gintaro aka burštyno, o aš lenkiškai atsakiau, kad nesivežu. Išbarškino stogą, dureles, bet giliau nekratė. Perspėjo, kad į ES galima įvežti tik 2 pakelius cigarečių.
Lenkų muitininką domino, kiek vežu alkoholio, maūsų turėti keli vyno buteliai jam nepadarė įspūdžio, o tai, kad neturime cigarečių, jam sukėlė nuostabą. Išvažiuojant į Lenkiją, pašiurpome nuo kokių poros kilometrų ilgio automobilių eilės, laukainčių įvažiavimo į Ukrainą. Taip kad rekomenduoju į Ukrainą bandyti įvažiuoti per Slovakiją, ten vistik nebuvo taip strošna.
Vėlgi: tiek ukrainiečių, tiek lenkų muitininkai savaime suprantamu laiko, kad visas pasaulis turi klabėti jų kalbomis ir skersą dėjo ant elementaraus mandagumo tipo paklausti, kokia kalba galima kalbėtis.
Kelias nuo sienos link Žešuvo – puiki autostrada, kuri kaip nukirsta baigiasi tes Ukrainos siena. Ateityje, matomai, ji bus pratęsta Ukrainoje.
Važiuodami mąstėme, ar bandyti visą naktį važiuoti link Lietuvos, tačiau vistik buvo aišku, kad 1) per naktį nenuvažiuosiem ir 2) klausimas, ar aš neužmigsiu prie vairo.
Tad iš pradžių sustojome „Orleno“ degalinėje, kur sukirtome po porą dešrainų, o po to važiuodami žvalgėmės nakvynės. Ir jau kokią 2 val. nakties radome kažkokios firmos „ANT-MAR“ degalinę su moteliu. ~20 EUR. Patogios lovos, švari patalynė, normalus Free WiFI. 3 dušai/tualetai bendri koridoriuje, bet mes buvome vieninteliai svečiai, tad no problems.
Lūžome greit – vistik diena buvo labai įtempta.

---

---

Kelionės schema

Tags: UA-photos

Taigi, po eilinės pertraukėlės, kurios reikia suruošti fotomedžiagą, tęsiame 2017 m. balandžio pabaigos mūsų eskapados į Užkarpatę aprašymą.

---

Penktadienį buvo numatyta aplankyti Europos geografinį centrą pagal Austro-Vengrijos geografų paskaičiavimus, pasikelti į kalnus, juos apžiūrint, ir įsikurti kur nors viešbutyje. Šįkrt važiavome jau nebe tokiais pagrindiniais keliais, o greičiau „glubinka“. Tad mūsų Padangiuxas gerokai kentėjo nuo duobių ir gumbų, o man teko išvystyti bent jau pradinius kelių slalomo įgūdžius 😉
Pirmas objektas, kurį aplankėme – „Kotnar“ vynų daryklą. Tuoj pat už Berehovo kalvų šlaituose prasideda vynuogynai, tačiau pačią daryklą rasti kiek sunkiau, nei mano jau aprašytą „Čizai“. Tiesiog, važiuojant iš Berehovo link Vynohradivo, išvažiavus iš Mužijevo, tačiau dar nepervažiavus geležinkelio pervažos, dešinėje matosi jų gamybiniai pastai. Būdelėje sėdi apsauginis, kuris pakviečia į kioskelį-parduotuvę pardavėją. Perspėju – jie ima tik grynais! Raudonas ir baltas vynas, ~1.6 EUR už butelį. Taip, taip! Aišku subtilių poskonių nesijaučia, labiau primena jauną vyną.
Užsipirkę vynų, privažiavome Vynohradivą. Egzotiškas miestas tuo aspektu, kad jame daugybė čigonų (romų). Procentaliai gal nedaug (0,6%), bet jie labai matosi pagrindinėje gatvėje. Tikėjausi, kad videoregistratorius pririnks gerų kadrų, o gavosi kliurka – apsižioplinau laiku iškrauti kortelę į laptopą ir ant čigonų buvo užrašyti kalnai 😉 Pamoka ateičiai ir panašiems keliauninkams – užsistatykite mobiliake žadintuvą kokią valandą prieš pasibaigiant galimam įrašo videoregistratoriuje laikui. Tad laimei, mano geresnioji pusė spėjo pykštelt porą kadrų su čigonėmis.
Vynohradive bandžiau išsigryninti grivnų. Deja, „Privatbanko“ bankomatas atsisakė priimti mano Master ir Maestro korteles. Nuvariau į bankelį keist eurų – nekeičia. Laimei, radau dar vieną bankomatą, kuris išgrynino tų grivnų. Šiaip korteles priėmė visi viešbučiai, bet už valgį susimokėti reikėtų dėl visa ko turėti grynų. Mums visai kelionei užteko ~130 EUR grivnomis.
Po Vynohradivo nuotykių važiavome toliau. Į pietus nuo Vynohradivo yra Ukrainos-Vengrijos-Rumunijos sienų susikirtimas, tad po kažkiek kilometrų, pasibaigus vengriškajai Užkarpatės daliai, pamatome gyvenviečių pavadinimus ukrainietiškai ir rumuniškai.
Pravažiavus Chusto miestą (stabtelėjome ten nufotkinti ant kalno matomų pilies griuvėsių), prasidėjo tai, ką vėliau įvardinome kaip „naujosios ukrainiečių architektūros kelias“. Ukrainiečių architektūrinis skonis pakolkas tebėra sustingęs ties tuo, kas buvo madinga pas mus kooperatyvų vajaus laikais: t.y. „didelis, kad tilptų 3 kartos, ir visko prilipinta, kad būtų prabangu“. Plius nacionalinis koloritas. Tai namai milžiniški, visokios kolonos beigi balkonai, must-to-be bokšteliai. Iš nacionalinio kolorito labiausiai matomi milžiniški prabangūs vartai. Kai kada tvora neypač, bet vartai turi būti o-ho-hooo!!! Specialiai nefotkinome, bet prišaudžiau kardų iš videoregistratoriaus.
Tiesa, pakelėse prekiaujama vaisiais ir daržovėmis. Tai mes sustojome Hruševo miestelyje, nusipirkome obuolių, bananų ir agurkų užkandžiavimui kelyje už 7 eurus, užteko visai kelionei ir dar namo parsivežėm.
Už Velikij Bičkivo miestelio kelias priartėja prie Tisos upės, už kurios – Rumunija, tad pakelėje stovi ukrainiečių pasienio stulpai. Be abejo, sustojome, nufotkinome. Šiaip sienos iš esmės nesijaučia, tik viena palyginti neilga atkarpa buvo užtverta spygliuotos vielos tvora, visur kitur – tik stulpai.
Už Chmelivo kelias suka į šiaurę ir, pravažiavus Dilovą, prasideda tikrasis kopimas į kalnus. Kokie 3 km vingiuotu kalnų keliu – ir pagaliau pasiekiame Europos centrą pagal Austro-Vengrijos geografų paskaičiavimus! 😉 Mums, lietuviams, žinantiems, kur yra TIKRASIS Europos geografinis centras, tai kelia tik atlaidžią šypseną, bet lankytojų ten netrūksta. Nusipirkome ir mes suvenyrų bei labai skaunaus rūkyto avių sūrio pynučių, naminio vyno, kuriuo, beje, prekiaujama kiekvienam kieme. Raudonas ir baltas vynas supilstytas į plastikinius 1,5 litro butelius, Europos centre galima buvo įsigyti 0,5 litrų, kurį ir pirkom paragavimui.
Tolimesnis kelias eina palei Tisos upę, kur kartkartėmis susikerta su geležinkeliu, kuris nesugeba laikytis vieno kranto ir tiltais vis šokinėja per upę. Kelias nelabi blizgantis, tad prieš rajono centrą Rachivą pradėti rimti remonto darbai, kitais emtais kelias turėtų būti jau sutvarkytas.
Rachive pirmąkart pamatėme ant stulpų šalia ukrainiečių mėlynai-gelktonų ir raudonai-juodas vadinamųjų banderininkų vėliavėles. Iš tikrųjų tai Ukrainiečių Nacionalistų Organizacijos aka OUN spalvos. Na, o kaip atsvara – ant kas antro stulpo vietoje OUN vėliavėlių kabojo ES vėliavėlės 😉
Pasiekę Jasinią, planavome apsistoti nakvynei. Pasisukiojome po apylinkes, pafotkinome puikius kalnų vaizdus, aplankėme porą viešbučių. Viename likę tik labai brangūs apartamentai, kitame – langai į plentą. Mhmmm… Nutarėme važiuoti toliau ir žvalgytis nakvynės. Pakeliui dar stabtalėjome polsio aikštelėjepasižvalgyti į Karpatų miškus ir pagaliau pasiekėme Jablunico perėją (921 m virš jūros lygio). Ten irgi turizmo centras – pilna kromelių ir užkandinių. ir mes nusipirkome medaus, medaus su riešutais ir aviečių uogienės.
Tik nusileidus nuo perėjos, pamatėme nuorodą į kažkokį viešbutį ir privažiavome „Hochland Bukovel„, kur apsistojome. Puikus kambarys su vaizdu į Hoverlos ir aplinkinių kalnų viršūnes už 31 EUR. Plius gera vakarienė su vaizdu į kalnus ir tikru prancūzišku vynu už 17 EUR. Beje, viešbučio interjeras buvo pakankamai vakarietiškas.
Vienžo, diena praėjo puikiai 🙂

---

---

Kelionės schema

Tags: UA-photos

Kaip jau minėjau, nutarėme pasijieškoti terminių vandenų maudyklės be greižtos gydytojų priežiūros. Tad papusryčiavę sanatoriniais pusryčiais (nedidelė sardelė su kukurūzų koše, pora gabaliukų sūrio ir dešros, batonas, sviestas, arbata, kakava), susikrovėme daiktus ir išvykome toliau. Pakeliui matėme vietinių gyventojų pakelės uoloje išsikastus rūsius, kur tereikėjo įsistatyti duris ir gali naudotis. Kita įdomybė – kiekviename kieme nedidelis vynuogynėlis.
Jau per pirmąsias dienas nustebimo, o paskui tapo įprastu dalyku, kad kokie bebūtų apšiurę namai, kokie išdaužyti keliai ir gatvės – cerkvės išdailitos ir išgražintos. Šiaip tai važinėjant daug išdaužytų gatvių ir kelių – matosi, kad ukrainiečiai pramiegojo infrastruktūros sutvarkymą, o mus vistik tą privertė padaryti ESas.
Slovakijoje ir Ukrainoje buvo masinis sakurų žydėjimas – fantastiškas reginys važiuojant.
Pirmas šio dienos tikslas buvo Užhorodas. Tikrai gražus miestas, Užkarpatės sostinė. Smagiai pasivaikščiojome, nusipirkome keletą suvenyrų, porą žemėlapiių kaip popierinį orientyrą, tačiau ir tai man po poros dienų nepadėjo 😉
Brangiausioji pirko kažkokios medžiagos sijonui (labai pigiai), norėjo pailkti ~1 EUR gražą, pardavėja griežtai užprotestavo – jiems tai dideli pinigai. Kai jų atlyginimai ~130 EUR, o palaidinė kainuoja 30 EUR – iš ko jie gyvena? Btw – dyzelinas ten beveik 1 EUR/l, taip kad irgi neprisivažinėsi be reikalo.
Smagiai pasivaikščiojome, apžiūrėjome Š.Jurgio bažnyčią ir unitų (graikų-katalikų) katedrą, Užhorodo pilį. Į Šv.Jurgio bažnyčią įėjome, bet tik į prieangį – toliau uždaryta. Unitų katedrą apifotkinome. Įdomu tai, kad prie abiejų bažnyčių kiemeliuose/šventoriuose įrengti viešieji tualetai, skirtingai nei Europa pretenduojančioje būti Lietuvoje 😉
Užhorodo pilies neaplankėme – tiesiog tam nebuvo laiko (laukė maudynės), tačiau sekančios kelionės į Užkarpatę metu tą būtinai reiks padaryti.
Sekantis tikslas buvo Mukačevas (kurį kažkodėl vadina Mukaševe). Vėlgi fantastiškai sutvarkytas centras, nuostabi pėsčiųjų gatvė. Tarp kitko, patiko netgi labiau, nei Užhorodas.
Mukčevo Palanoko pilies, vėlgi teko atsisakyti dėl įtempto kelionės plano (maudynės!!), tačiau kito vizito planuose ji lieka.
Važiuojant atkreipėme dėmesį į daugybines „Čizai“ („Чизай“) ir „Cotnar“ („Котнар“) vynų reklamas. Iš pradžių nepagavome minties, koks gali būti čia vynas, taigi ne Moldova ar Italija, tačiau staiga supratome, kad čia pat yra Vengrija su jos vynais 😉 Tad nenuostabu, kad pagal nuorodas gana greitai privažiavome Čizai vyno daryklą, kur yra parduotuvė-muziejus. Nusipirkome vyno: labai geras baltas vynas 4,5 EUR, kagoras 4 EUR. kiti vynai apie 3 EUR. Muziejuje sukaupta visokios vyndarystės įrangos, bet nespecui mažai ką ji sako.
Apsivyninę greit privažiavome Berehovą (vėlgi kažkodėl sulietuvintu į Berehovę). Miestelis nedidukas, man jis toks kažkoks suvargęs pasirodė. Apsukome ratą, vienoje vietoje sustojome padaryti keletą fotkių ir tiek (maudynės!!!).
Važiuodami į Berehovą, matėme nuorodas į Kosino terminio vandens maudykles, tad ten ir nuvažiavome. Fantastiškos 3 valandos, po 12 EUR žmogui.
Po maudyklių buvo laikas pagalvoti apie nakvynę, kuri laukė visai netoli, viešbutyje „Helikon“, kur dvivietis kambarys nakčiai kainavo ~20 EUR. Plius puiki vakarienė ~15 EUR. Aha, Free WiFi irgi veikė puikiai.
Tarp kitko, apie Vengrijos artumą. Į pietus nuo Berehovo vietos tankiai gyvenamos vengrų, o ir gyvenviečių užrašai pateikiami dveim kalbomis: ukrainiečių ir vengrų. Ir vengriškas pavadinimas visiškai skirtingas. Viešbučio „Helikon“ darbuotojai tarpusavyje bendravo vengriškai, su mumis – rusiškai.
Šiame regione yra druskos kasyklos, tad viešbutyje įrengtas druskų terapijos kambarys, kurį nutarėme išbandyti kitą rytą, o pakolkas nusipirkome dvi iš druskos iškaltas lempas (10 ir 13 EUR).

---

---

Kelionės schema

Tags: UA-photos