Vienas įspūdingiausių šiais metais aplankytų objektų – Smalininkų senosios technikos muziejus. Nuorodą į jį esu matęs ne kartą, Panemuniais važiuodamas į Žemaitiją, turistiniuose atlasuose ir internetiniuose įdomybių žemėlapiuose jis irgi yra, tačiau vis to laiko nebuvo, kol susiruošėme su bendradarbiu šį pavasarį prasivažiuoti Panemuniais.
Užkištas muziejus tarp gyvenamųjų namų, o ir pats iš dalies gyvenamajame name įsikūręs, bo tai tiesiog sodyba Smalininkuose. Yra informacinė lentelė ir nedidukas parkingiukas šalia.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko kažko super-duper – tvarkinga veja, keli išdėstyti eksponatai.
O va paėjus gilyn į kiemą, pamatai, kad jis pilnas visokių pepelacų, stovi koks desėtkas pastogių ir pora pastatų, tikra to žodžio prasme prikrautų visokios technikos, o ir pačiame name pirmas aukštas atiduotas eksponatams. Čia kaupiama ne vien technika (visokių sovietinių reliktų ar iš sunaikintų 1PK laikų Smalininkų paylinkėse buvusių vokiečių kareivių kapų parneštų kryželių neina taip įvardinti), bet technikos čia tikrai aibė.
Surinkta technika ir sugrupuota daugmaž sistemiškai, tik kai tiek mažai vietos, tai ji greičiau ne eksponuojama, o tiesiog sandėliuojama. Klasikiniu muziejumi visa tai pavadinti sunku – aibių aibė eksponatų, tačiau tik vienas kitas tėra įvardintas. Tad pasijutau čia kaip archeologas, kuris mato kažkokį artefaktą ir turi nuspręsti, kas tai. Taip buvo ir man – kažkiek pažinau, tačiau nemažai teko tiesiog įvardinti – „čia kažkas iš žemės ūkio, o čia kažkas iš elektrotechnikos“. Kitas dalykas, kuris užkabina – tų dalykų pramoninis dizainas – kai kada griežtas, o kai kada su meno elementais.
Vienžo, ir fotogalerija liko neįvardinta – pabandykite paklajoti ir paspėlioti-pasigrožėti.
Mums atvykus, prisistatė muziejus įkūrėjas-savininkas-kuratorius, pravedė trumpą įvadinę eksursiją ir paleido mus ganytis. Mėgstančiam techniką žmogui užsiėmimo visai dienai, bet net ir mes kokias pusantros valandos prasmaksinėjome.
Aha, gerokai nustebinome šeimininką, paklausę jo: „O iš kur čia stereokomparatorius?“ Btw, Wikipedijoje šitas žodis tėra tik ukrainietiškai 😉 Tad mes, kiek suprantu, gerokai ūgtelėjome jo akyse. Tik paskui sumąsčiau, kad, ko gero, tas prietaisas greičiausiai bus iš mano buvusios organizacijos – kai perėjome pilnai prie skaitmeninių technologijų, atidavėme savo turėtus stereokomparatorius mokomosioms įstagoms, o iš ten jis ir pateko į muziejų. Nes visoje Lietuvoje sovietmečiu jų tebuvo gal kokie 4-6, ir didžioji dalis pas mus.
Bilietų mzuiejus nepardavinėja, išsilaiko iš aukų. O po jo aplankymo tikrai turiu pritarti D.Poškai – fantatiškai įdomi vieta.
Didžiulė neįvardintų fotkių galerija, grožėkitės ir spėliokite.
Smagu, kad yra pasišventusių žmonių kaupiančių technikos paveldą…man tai kaupti neleidžia žmona 🙁 hmm…
nu bet vieną šroto vienetą vistik leido turėti 😉
Pardon, čia autorizuotas technikos paveldas…:)
Aha, ir labai prižiūrimas 🙂