Pamažu, bet užtikrintai artėjame link mūsų šiuometinės kelionės po lenkų žemes pabaigos ir viešiname priešpaskutinės kelionės dienos įspūdžius.
Ketvirtąją kelionės dieną buvo numatyta važiuoti link Lenkijos rytinės sienos ir kiek galima daugiau priartėti prie Bialoviežo girios, tačiau ir aplankyti kiek įmanoma daugiau (nenukrypstant nuo maršruto).
Perspėjimas: Nemėgstančių daug fotkių prašome toliau ir nebežiūrėti.
Dienos kelionės schema
View PL-2011 4 diena in a larger map
Sulejowek: maršalo J.Pilsudskio dvarelis „Milusin“
Važiuojant į šitą dvarelį, įsikūrusį Sulejowek miestelyje, atkreipiau dėmesį turistiniame vadove, kad lankymas tik šeštadieniais/sekmadieniais ir tai tik iš anksto susitarus. Na bet tikėjausi, kad ten bus minios lankytojų, ištroškusių pamatytti, kaip gyveno jų Marszalek Pilsudski, kad nesukau labai galvos. Važiuojant nuo Varšuvos, Sulejuwke gatvės dešinėje pusėje matosi memorialinis kompleksiukas: kalvelė su monumentu ir dviem vėliavomis bei paminklas Pilsudskiui su dviem dukterimis – labai geras orientyras, nes sekančioje gatvėje (Oleandrow) reikia sukti dešinėn ir, pavažiavus kokį šimtą metrų, dešinėje yra vartelia tvoroje. Prie jų sustojome, bet tik tam,kad pamatyti, jog mes čia vieninteliai lankytojai… Pamąstėme, kad mūsų 4 asmenų grupė nelabai ekskursija, tad nutarėme tiesiog apvažiuoti kvartalą aplinkui ir apžiūrėti. Na ką, nieko nesimato, nes visas sklypas labai apžėlęs, tad visas džiaugsmas buvo nuforografuoti tą paminklų kompleksą. Šiaip kiek keistoka, kad Pilsudskis su dukterimis, bet be žmonos…
Paskui aš susigaudžiau, kad nepadariau nors minimalaus kadro per užrakintus vartelius, tad vėl privažiavome prie jų. Ir befotografuodamas pamačiau alėja nuo dvarelio (kurio irgi beveik nesimato) atžygiuojantį vaikiną su fotografo krepšiu. Pasišnekėjome, pasirodo iš paskos jam ateina dvarelio prievaizdas atrakinti vartelių. Na ką, prisistatėme tam prievaizdui kaip turysty z Litwy ir jis mus įleido į aptvarą. Tai buvo mūsų pirmoji sėkmė tą dieną 🙂
Apžiūrint dvarelį iš išorės, susipažinome su vilkšune, kuri yra tiesioginė paties Marszaleko turėto vilkšunio palikuonė. Paskui jau viduje mums trumpai papasakojo dvarelio istoriją. Pasirodo, du gretimus sklypus su medine vila viename iš jų įsigijo jau dvi dukras nuo Pilsudskio turėjusi, bet už jo dar neištekėjusi antroji žmona Aleksandra. 1923m. Pilsudskis trenkė durimis ir atsistatydino iš valstybės tarnybos. Kareiviai pradėjo rinkti aukas jo namui statyti, vienas architektas nemokamai paruošė projektą. Kadangi surinktų pinigų užteko tik medžiagoms, namą, pavadintą „Milusin„, kareiviai statė savanoriškai laisvalaikiu. Šiame name buvo suplanuotas 1926m. gegužės perversmas, po kurio Pilsudskis, paėmęs valdžią, dvarelyje pastoviai nebegyveno. Įdomu tai, kad, gyvendamas dvarelyje, savo maršalo algą jis pervesdavo sužalotų kareivių globos fondui, o šeima gyveno iš jo rašytojiškos ir publicistinės veiklos, tad kai kada pinigėlių trūkdavo. Po karo dvarelis buvo išplėštas komunistinių lenkų kareivių, paskui perduotas TSRS ambasadai, paskui jame įkurtas vaikų darželis. Dabar dvarelis tapo musiejumi ir restauruotas, į jį sugrąžinti išlikę asmeniniai Pilsudskio daiktai.
Įdomiausias dvarelio lankytojas buvo japonas – Pisludskio brolio Bronislawo anūkas. Na o mes apėjome dvarelį, paaukojome 50zl (lankymas nemokamas) ir likome labai patenkinti. Kas mane nustebino – aplinkos super paparastumas. Ir tai, kad Pilsudskio žmona pati siuvo siuvamąja mašina ir taisė drabužius.
O dabar trumpa kambarių apžvalga
Laukiamasis/holas
Gyvenamasis kambarys
Kabinetas
Svetainė/salonas
Valgomasis kambarys
Virtuvė
Liw: pilis ir Ginkluotės muziejus
Apžiūrėję Pilsudskio dvarelį, nuvažiavome iki Liw miestelio, kurio pagrindinė grožybė yra buvusi pilis, perstatyta į dvarelį, kuriame įsikūręs Ginkluotės muziejus.
Muziejuje mums pasisekė – buvo nemokamo lankymo diena 🙂 Pirmame aukšte įsikūrusi neypač įdomi istorinė ekspozicija, antrajame – ginkluotė. Labai įdomu tiems, kas domisi karyba, rekomenduoju.
Su šita pilimi susijusi įdomi istorija. Tarpukariu ten gyveno lenkų visuomeninis veikėjas Otto Warpechowski. Prasidėjus karui, kažkokiam nacių gauleiteriui pritrūko plytų statyti konclageriams ir jis sumąstė išardyti pilį. Otto tam gauleiteriui „pripūtė arabų“ apie menamą pilies kryžiuotišką kilmę, kuri įrodo vokiečių šaknis tuose kraštuose. Pasakas pavyko sekti kelis metus, kol pagaliau naciai vistik išsiaiškino grynai lenkišką pilies kilmę, bet Otto sugebėjo parbėgti į rytinę fronto pusę ir įstoti į komunistinę lenkų kariuomenę. Deja, 1945m. sausį jį nušovė girtas rusų karininkas…
Węgrow: Šv.Panelės Marijos dangun ėmimo ir šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia
Netoli nuo Liw yra Wegrowo miestelis, kuriame stovi labai graži bažnyčia. Pats miestelio centras buvo išknistas – vyko kažkie kasinėjimai, matėsi atkasti pamatai. Šiaip miestelis gryna provincija, tad aplankėme tik bažnyčią.
Einant link bažnyčios, žinojau, kad ten yra garsiojo magistro Twardowskio veidrodis, bet jis pakabintas zakristijoje, į kurią nelabai įeisi… Befotografuodamas lauke bažnyčią, pamačiau į ją skubantį kunigą, besiremiantį invalido ramentu. Nu ką, nieko ypatingo… Įėjęs į bažnyčią, padariau bendrą vidaus kadrą ir prisėdau pasigrožėti. Ir čia mane kviečia mano chebra, kurios kažko paklausė tas kunigas. Pasirodo, jis mūsų komandos ir dar lenkų poros klausia, ar norime pamatyti bažnyčios paveikslus? A dlaczego nie? Na ir ką – apžiūrėjome visą grožį, sužinojome labai įdomią istoriją (papasakosiu kurią kitą dieną) ir – čia mums pasisekė antrą kartą – mus pro altorių nusivedė į zakristiją. Tiesą pasakius, nežinau, galima ten fotografuoti ar ne, bet „ant greičio“ tykštelėjau to veidrodžio kadrą. Vienintelį ir vienintelis, nes kunigas, nors nieko ir nepasakė, sužavėtas nebuvo, tai visi kiti ir supasavo 😉
Kunigas papasakojo mums įdomią istoriją apie Twardowskį (papasakosiu vėlgi kurią kitą dieną), paskui išėjo kalba apie tai, kad šiuo metu Lenkijoje pilnu tempu dirba bene 80 kunigų-egzorcistų, varančių iš žmonių nelabąją dvasią, kai prieškariu jų tebuvo vos keli. Paaukojome bažnyčiai 50zl nuo mūsų keturių, o kunigas mums įteikė medalikėlių, kuriuos čia pat ir pašventino. Nu nieko tie medalikėliai, bet va mano brangiausiajai iki raudonumo nudegino delną. Kažkas tame yrA vistik…
Grabarka: Lenkijos pravoslavų Kryžių kalnas
Apžiūrėję Wegrowo įžymybes, pasukom link Bialoviežo girios, o pakeliui aplankėme unikalų ir mažai Lietuvoje žinomą dalyką – Lenkijos pravoslavų (kurių daug gyvena Lenkijos/Baltarusijos pasienyje) Grabarko kryžių kalną. Nors GoogleMaps nerodo keliuko, tačiau ten pristatyta rodyklių, pasiklysti neįmanoma 😉 Yra parkingas, nuo kurio matosi kelias pro paviljoną su šventu vandeniu link laiptų į kalną. Šiaip labai savotiškas jausmas apžiūrėti visa tai. Ant kalno yra medinė cerkvė (viduje fotografuoti draudžiama), prieš ją kažkokia pavėsinė, o kiek toliau moterų vienuolynas ir vienuolių kapinės. Na ir kryžių-kryžių, priaukotų su įvairiom intencijom. Savotiška tai, kad mūsų Kryžių kalnas įsikūręs ant pliko piliakalknio, o Grabarkoje kryžiai sustatyti miške tarp medžių.
Nusileidę nuo kalno, sekdami piligrinų pavyzdžiu, atsigėrėme švento vandens paviljone, o aš pabraidžiau šventame upelyje – o gal Viešpats numatė mane būti laisvamaniu? 😉
Grabarkos aplankymu mūsų tos dienos turizmas buvo baigtas, tad tada jau be sustojimų važiavome iki pat Bialowieža gyvenvietės, kur, šiek tiek pasivažinėję/pasiderėję, radome nakvynę (40zl/žmogui) – mūsų žiniai buvo išskirtas visas antras namo aukštas: 2 miegamieji, virtuvėlė, didžiulė vonia-tualetas ir veranda vakarinei vynelio porcijai įkalti.
lietuviskas zemes lankei?;-)
Penktą dieną 😉