Kitą savaitgalį rengiame tradicinį kasmetinį giminiečių susivažiavimą. Man pavesta paruošti kokią nors grafinę prezentaciją, tai šiandien atlikau naršymą po savo skaitmeninius archyvus, ieškant ankstesnių susivažiavimų fotomedžiagos. Įdomu peržiūrėti kelerių metų senumo kadrus. Tačiau kur kas įdomiaus pasidarė, kai išsitraukiau senas nuotraukas. Aišku, jų kokybė tai tokia, kokia ji yra, tačiau juose yra tai, ko niekad nebebus – vaikystė, paauglystė, jaunystė… Keista žvelgti į save kadruose, padarytuose prieš 40 metų… Kokias fainas kelnytes su petnešomis ir languotus marškinius tada turėjau! Paskui – tradiciniai šortai vasarai.
Bet svarbiausi asmenys tose senose nuotraukose – seneliai, mamos tėvai. Realiai, kiek prisimenu vaikystę, tai ji būdavo kasmetiniai trys vasaros mėnesiai. Mokslo metų, nors užmušk, neatsmenu. Gal todėl, kad neturėjau nei problemų su mokslu, nei su elgesiu mokykloje, ir visa tai ėjo pro šalį, nepaliesdami manęs bent kiek rimčiau. Iš tikrųjų reikšmę turėjo tik vasaros atostogos kaime.
Nelabai tepasikeitei 🙂
Del akiu tik neaisku, nes akiniai trukdo…
😀
Siemet kai buvau Rusijojsusirinkau visas senas nuotraukas seneliu, kurias da dedukas nesudegino ir desiu skenuoti. Virtualioj erdvej gal pavyks ilgiau uzfiksuoti seimos genealogija…
-› Valentina – jooo, kai kada suvoki, kad praradai savo istoriją, tik ją praradęs negrįžtamai.