Vakar mumi aplankė mano brangiausios pusseserė su sūnumi. Anas ruošiasi baigti gimnaziją, laikas mąstyti apie studijas, tai tiesiog nutarė pasikalbėti apie tai. Na ką, tokius jaunuolius galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: a) žinančius, kuo nori būti, ir b) nežinančius, kuo gi patapti. Pirmoji kategorija jau nuo vaikystės ar pan. jau žino: „būsiu lakūnas/dailininkas/gydytojas/laisvo oro direktorius“ ir todėl tikslingai beigi kryptingai siekia užsibrėžto tikslo. Antroji grupė (kuriai priklausiau ir aš pats 😉 ) nesuka galvos dėl ateities, gyvena sau, o galvelę suka tik atėjus laikui apsispręsti dėl ateities. Mumi aplankęs jaunuolis priminė mane patį, t.y. nori kažko, bet dar nežino ko. Ta proga aš prisiminiau, kaip pats rinkausi specialybę. Tai buvo gūdūs 1977 metai, kai siautėjo sovietinė stagnacija, o mes buvome laimingi, bo mums buvo po 18 metų 😉 Tuomet kažkur birželio viduryje toks klaikraštis „Komjaunimo tiesa“ (dabar vadinamas „Lietuvos rytu“) išspausdindavo didžiulį sąrašą aukštųjų mokyklų su jose galimomis studijuoti specialybėmis (vadinkime jį long-list’u). Tai va, gulėdamas kaime po liepa, aš susiradau tušinuką ir pradėjau braukti lauk specialybes, kurių aš studijuoti negaliu dėl visiško netinkamumo (tipo muzika, choreografija ar pan.). Užbaigęs šį darbą, pradėjau braukti lauk specialybes, kurių studijuoti nenoriu (tipo medicina, chemija ar pan.). Taip perėjau per sąrašą porą kartų ir suvokiau, kad likau su trumpučiu sąrašėliu (short-list’u) iš 5 (penkių) specialybių, kurios man tiktų. Gal skamba kaip bajeris, bet tai buvo visiškai rimtai – SĄŽININGAI išbraukęs lauk man netinkančias specialybes, aš suvokiau, koks siauras ratas to, kuo aš galiu ir noriu būti. Na ir ką – po atidesnio peržiūrėjimo pasirinkau taikomąją geodeziją Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Kadangi mano vidurkis po baigimo buvo 4,62 (čia 5 balų sistemoje 😉 ), man tereikėjo gerai išlaikyti 2 egazminus, ir patapau studentu. Ta prasme, pasirinkau specialybę, apie kurią net realiai negalvojau kaip apie savo gyvenimo kelią. Aišku, mėgau piešti žemėlapiukus, domėjausi kartografija, labai daug skaičiau apie keliones, pasaulį etc.itd., tačiau kad pasirinkti tokią specialybę… 😉 Be abejo, kadangi mano familijoje buvo šiek tiek matematikų, visi buvo šokiruoti, kad aš neseku šeimos tradicijomis. Tiesą pasakius, daugumos reakcija buvo „Aaaa, naftos ieškosi?“ (amžinas painiojimas su geologija). Ir tik vienintelis mano dėdė, žinomas matematikas, vienas baisiausių VU „kirvių“, iš kurio vadovėlių matematikos mokinosi ne viena mano bendraaamžių karta, pasakė: „Aaaa, geodezija. Taip, ten daug matematikos, pasirinkimas geras“.
Na, toks va lyrinis nukrypimas apie specialybę, į kurią patekau atsitiktinai, ir iš kurios valgau duoną jau 27tus metus.
Tai va, peršnekėjome su jaunuoliu apie jo norus, poreikius. Lyg trauktų prie humanitarinių dalykų, lyg norėtų studijuoti Londone (turi šiokias tokias galimybes), lyg ir galėtų studijuoti Airijoje (irgi turi šiokias tokias galimybes) bet dar aiškiai nežino, kuo gi nori būti. Tai va daviau namų užduotį – susirasti knygelę su specialybėmis ir, kaip aš kadaise, SĄŽININGAI išbraukti tai, kuo tikrai nenori ar negali būti. O tada rinktis iš to kas liko. Jei kas – galėsime padėti patarimu 🙂 Nes jei žmogus renkasi atsitiktinę specialybę ir stoja į aukštąjį mokslą tik todėl, kad reikia kažkokio diplomo – velniam tuščiai gaišti 4 metus? Kad po to blaškytis iš darbovietės į darbovietę, aiškiai nesuvokiant, kodėl nepatinka tai, kuo užsiimi? Kad jausti, jog metai bėga, o tu dar iki šiol ne savo vežime sėdi?
Aišku yra žmonių, kurie pritampa ten, kur pakliūva, ir be didesnio vargo daro tai, kas liepta. Ok, jei tikslas tėra atlyginimas, ir jei turi po darbo užsiimti tuo, kas tave pilnai patenkina (fotografija, senų baldų remontas, kompiuterių montavimas, važinėjimas dviračiu etc.itd.). Bet jei nori džiaugsmo iš to, kuo užsiimi bent trečdalį kiekvienos dienos – gal vistik verta pagalvoti, prieš apsisprendžiant?
Tiek seno nukvakėlio paniurzgėjimų šiandienai 😉
Grumlinas labai apgalvotai rinkisi profesija 🙂 Man taip nebuvo. Istorija buvo man paskutiniu 12 mokyklos metu mintis. Iki tol norejau buti chemike (bet nemegau matematikos), architekte (nemegau matematikos ir fizikos), menu istorike („geri zmones“ pasake, kad i VDA neistosiu) ir archeologe ir dar bele kuo. O viena pavasario diena, pries pat mokyklos baigima, eidama nao, kaip db atsiemnu N. Vilnioje prei Iki sugalvojau, kad noreciau zinoti pasaulio desnius, faktus, istorija. Gerai, kad pazimiai leido stoti bet kur. Istojau, nesigailejau, bet gavau pilos nuo draugu ir giminaiciu, kad nestojau i visokias teises, kuriuos buvo tada „ant bangos“ 🙂
Na bet patenkinta pasirinkimu? 🙂
geras patarima skaip rinktis specialybę, pravers, kai mano didysis „moksliukas“ pabaigs mokyklą
-› Dalia – nu jooo, čia kaip vieno skulptoriaus paklausė, kaip gi jis kuria šitokius šedevrus? Atsakymas buvo paprastas: „Imu akmens luitą ir nuo jo nukapoju viską, kas nereikalinga“
Patenkinta 🙂 Jis netradicinis. Tik labai nusibodo visiems aiskinti kas tu esi ir ka gali veikti siame gyvenime. Visiems atrodo – mokyti istorijos vaikus mokykloje. Bet to as be pedagogikos negaliu ir nenoriu.
Kur studijuoti ieškojau jau nuo kokios devintos klasės. Kadangi baisiai buvau pradėjęs nebemėgti matematikos (o ji, bjaurybė, nemėgo manęs 🙂 ), reikėjo rinktis kažką humanitarinio-socialinio. Balai tempė, tai pasirinkau teisę, kitko nelabai ir žiūrėjau. Ir iki šiol vargstu bei mėgaujuosi – platus, įdomus bei be proto sunkus dalykas. Beliko paskutiniai metai, tai net nežinau ar ką daryt, ar mėgint tęsti studijas čia ar kelt sparnus ten, kur žmonės nesuprantamomis kalbomis šneka, nes čia esančios dabartinės mano profesinės perspektyvos nedžiugina 🙂
Tai vat taip aš mokausi 🙂
Atėjo laikas pildyt dokumentus, atsidarė Mantas internetą, lamabpo puslapį, prisijungė ir pradėjo dairytis, kur čia stot. Viena po kitos šiaip ne taip surinkau apie 10 variantų, daugiau nieko tinkamo neradau.
Ant pabaigos įrašė specialybę, kur jau be problemų būtų įstojęs – VU chemiją. Beigi ramiai sau laukė rezultatų, žinodamas, kad bet kokiu atveju kur nors įstos 🙂
Graži istorija 🙂
Aš tokios neparašyčiau. Nes tada nepasirinkau 😀 😀
Sakyčiau, kad tokį straipsnį verta išsisaugot ir rodyt visiems, nežinantiems kur stoti. Genialus patarimas 🙂
Tikrai geras patarimas 🙂 Gaila sau jau nebepritaikysiu … 🙁
-› VISIEMS – ačiū už gerus žodžius. Nesitikėjau, kad seno marazmatiko prsiminimai galėtų būti tokie aktualūs 😉