2011: Šiandien prieš 65 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1946 – Joe Yamanaka, Japanese singer (Flower Travellin’ Band) (d. 2011)
Hmmm… absoliučiai totaliai negirdėtas dalykas… aišku, rėkia ne į temą, bet muzika nuostabi. Vienžo, klausomės egzotikos 😉
Flower Travellin’ Band – Kamikaze
2009: Šiandien prieš 64 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1945 – World War II: Combat ends in the Pacific Theater: the official surrender of Japan is accepted aboard the battleship USS Missouri in Tokyo Bay.
Vakar buvo įžymi diena. Ne graži, bet įžymi blogio požiūriu – prieš 70 metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas (2PK). Gdanske susirinko krūva pasaulio politikų, buvo dedami vainikai ir sakomos kalbos (kai kurios labai įdomios). Tuo tarpu apie šiandienos datą kažkaip tylu, nors ji irgi įžymi. O juk kalba eina apie džiaugsmingą datą – 2PK pabaigą. Pabaigą karo, kuris pagal paskutinius paskaičiavimus, nusinešė 54 milijonus gyvybių. Na bet taip jau yra, kad blogos žinios visada svarbesnės už geras.
Bet kokiu atveju, iš vakar pasakytų kalbų įsimintini du momentai:
1) Rusijos premjeras V.Putinas aiškiai pasakė, kad jokie sandėriai su naciais negali būti pateisinti. Iš vienos pusės, jis paaukojo TSRS istorijos šventąją karvę – daugybės prosovietinių istorikų teiginį, kad Molotovo-Ribentropo paktas leido Sovietų Sąjungai geriau pasiruošti karui ir todėl pateisinamas. Iš kitos pusės, jis kerta vakariečiams, kad jie iš esmės irgi pripažintų savo kaltę dėl 2PK pradžios, nes būtent Miuncheno suokalbis atvėrė kelią nacių pradėtai Europos sienų revizijai – pradžioje taikiai, paskui ginkluotai. Taigi, Europos istorikams reiks iekoti kompromisų tarp šitų dviejų dalykų.
2) Lenkijos prezidentas L.Kačynskis pripažino, kad Lenkija po Miuncheno suokalbio įvykdė agresiją Čekoslovakijos atžvilgiu ir pasmerkė tokį Lenkijos žingsnį. Ta proga prisiminiau, kaip tekdavo, kertant Lenkijos/Čekijos sieną, važiuoti iš pradžių per Ciešyną, o po to per Čekų Tešiną. Situacija kažkiek priminė iš mokyklinio atlaso žinomą latvių/estų Valką/Valgą. Kadaise Ciešyno/Tešino apylinkės gyvenamos lenkų, čekų ir vokiečių, priklausė Austro-Vengrijai, tačiau po imperijos subyrėjimo tarp naujai susikūrusių Lenkijos ir Čekoslovakijos, nepavykus taikiai pasidalinti teritorijos, įvyko nedidukas septynių dienų karas už šias žemes, kuriame iš esmės laimėjo Čekoslovakija. Vėliau šios žemės buvo šiaip ne taip padalintos. Po Miuncheno suokalbio Lenkija pateikė Čekijai ultimatumą ir užgrobė Čekoslovakijai priskirtą teritorijos dalį. Apart to, Lenkija užgrobė dar ir kelis kaimus Slovakijoje netoli Zakopanės (vienas iš jų, Tatranska Javorina, mūsų familijai gerai žinomas – kiek kartų, būnant Zakopanėje, pro jį važiuota į Slovakiją ir grįžta iš jos…). Užimtose teritorijose lenkai elgėsi žiauriai: buvo uždraustos čekų mokyklos ir čekų kalba, o už pasisveikinimą čekiškai grėsė 4 zlotų bauda. Čekai nepasimetė ir vietoje „Nazdar!“ sveikindavosi „4 zlotai!“. Galbūt tai būtų komiška, tačiau lenkai buvo taip nusiteikę polonizuoti kraštą, kad čekiški užrašai buvo net sunaikinti nuo antkapių, o broliškas čekų karių kapas iškastas, karių palaikus išmetant į šiukšlyną. 30000 čekų ir 5000 vokiečių (lenkai per daug nesiceremonijo ir su jais) pabėgo iš šitų kraštų, neatlaikę lenkų siautėjimų.
Kodėl rašau apie šitą dalyką? Tiesiog prisiminiau seną gerą patarlę: „Neik su velniu obuoliauti“. Lenkai nuėjo, gavo obuoliuką, o vėliau neteko ir krepšio. Panašiai gavosi su Tarybų Sąjunga – pasidaliję su Vokietija Rytų Europą, Sovietai vėliau turėjo didelių problemų, ir TSRS vos nežuvo po vokiečių armijos smūgiais. Ta pačia proga prisiminiau, kaip Lietuvą gundė vokiečiai kariauti savo pusėje, siūlydami perrengti vokiečių diviziją lietuviškomis uniformomis ir pasiųsti „atsiimti“ Vilniaus. Kokie bebuvo tie mūsų politikai, tačiau jiems užteko valios atsispirti tokiai pagundai ir neiti su velniu obuoliauti. Nors tai Lietuvos ir neišgelbėjo…
labai norėtųsi, kad būtų „gerieji“ ir „blogieji“, o mes priklausytume, žinoma, „geriečių“ stovyklai. uvy, gaunu pritarti vienai Putino frazei (kokia intencija ji ten nebūtų buvusi pasakyta – nes ją tik vieną ir girdėjau) – visi yra prasišikę. ir man dabar kyla vienas klausimas – ar labai svarbu, kas daugiau ir kas mažiau? matyt reikėtų pradėti kiekvienam nuo savo triusikų skalbimo. nereikalaujant, kad tą darytų kitas.
Na taip, vsada smagu būti „geriečių“ pusėje, ale kad ne visada išeina. Paimk karalių Mindaugą – galvažudys, kokių reta, bet jei jis per kraują nebūtų sukūręs valstybės – būtume kaip latviai ar estai, pas kuriuos tokio galvažudžio nebuvo, savo valstybę apturėję tik XX amžiuje. Jei būtume apturėję, nes be LDK ir Europos istorija isai kitaip būtų susiklosčiusi.
išeina, istorijai netinka moralinis vertinimas.
Todėl ir gaunasi, kad galioja romėniškas požiūris: „tikslas pateisina priemones“ ir „nugalėtojai neteisiami“
Pamenu kai mokiausi, buvo iškelkta tokia teorija dėl Hitlerio siūlymo Lietuvai atsiimti Vilnių. patapę Vokietijos sąjungininkais (kaip tai padarė Suomija) būtumo po karo turėję kiek kitokį statusą ir galbūt nebūtume tapę SSRS dalimi, o tik dar viena pusiau nepriklausoma tarybine respublika, kaip Rumunija ar Lenkija. Gal tada mažesni trėmimai ar kiek daugiau laisvės (na vos vos) būtų buvę. Deja tai tik hipotezė. O ir neįvertinta kad greičiausiai Radunosios armijos mongolų ordos būtų nepalikę akmens ant akmens mūsų žemelėje.
„pasidaliję su Vokietija Rytų Europą, Sovietai vėliau turėjo didelių problemų, ir TSRS vos nežuvo po vokiečių armijos smūgiais“
Nei teoriškai, nei praktiškai TSRS žūt negalėjo, tokiuose plotuose net ir visus Vokietijos gyventojus ir jų sąjungininkus išdėsčius tose platybėse, jie pasimestų. Kad ir kaip nevykusiai TSRS kovojo, Vokietija su savo žmonių ir technikos resursais laimėti negalėjo niekaip. 🙂
-› ewal, MariukasM – va būtent tai, kad politikoje iki šiol tebegalioja šitie romėniški principai, ir sudaro politikos nemoralumo šerdį. Jeigu politika būtų morali – pasaulis būtų visiškai kitoks. Deja, turime ką turime. Mano asmeninis požiūris – politiką sunku pagerinti, todėl istorijai reikėtų taikyti moralumo kriterijus. Išaiškinti praktiškumo priežastis ir prasmę, tačiau duoti ir moralinį įvertinimą. Galbūt tada pavyktų bent dalį tų kriterijų perkelti į politką.
-› stiuartas – nemanau, kad nuėję su Vokietija obuoliauti, mes būtume lengvai išsipirkę. Aišku, galimas Slovakijos ar Bulgarijos variantas, kai karo pabaigoje jie atsisuko prieš vokiečius, bet vistiek prognozės IMHO liūdnos.
-› Adas – IMHO TSRS galėjo žūti – Maskvą išgelbėjo iš Sibiro permestos šviežios dalys. Jei ne jos – kažin kaip būtų baigęsi. O po Maskvos užėmimo greičiausiai būtų įvykęs politinis kolapsas. taip, buvo rezervinė sostinė Kuibyševe, vyko pekeltos pramonės paleidimas, bet valdžios defragmentacija būtų skaudžiai atsiliepusi TSRS (pvz, Lenkijos rytuose komunisatuojančių elementų sukelta betvarkė po Varšuvos užėmimo). Klausimas kitas – ar ilgai vokiečiai būtų džiaugęsi pergale – Napoleonas buvo užėmęs Maskvą, bet didelio biznio iš to jam nesigavo. Analogiškai Vokietijai – gali praeiti per teritoriją, ją užimdamas, bet ją valdyti ir kontroliuoti yra kur kas sudėtingesnis dalykas, jei tau nepadeda vietiniai gyventojai.