…kad samurajus turėjo teisę išbandyti naują kardą ant prasčioko. Todėl valsatiečiai, pamatę samurajų, nusiimdavo savo šiaudines kepures ir puldavo ant kelių. Įstatymas skelbė: „Jei prasčiokas paodo nepagarbą samurajui – samurajus turi teisę jį nužudyti“.
Pamąsčiau – kažin, kaip dabar atrodytų toks paprotys?
Kažkada kažkur skaičiau…
Rgs 3rd, 2009 by grumlinas
Kaip dabar atrodo toks paprotys?
Perka samurajus naują pasportintą auto, ir nukala kokį nors neparodžiusį pagarbos, ir nespėjusį pagarbiai pabėgti 😀
Gal ne tiek daug ir trūksta 😆 :
„užguitas ir apiplėštas valstietis sako: „Jei jie galėtų, tai mus šaudytų“
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/asliogeris-visi-musu-nacionaliniai-projektai-yra-aferos.d?id=23846964
-› scania – hmmm, o kaip tada jie sepuku darys? Nors – stoja samurajus porie sienos, o įsibėgėjęs draugas kala į jį pasortintu awto, kaip kad kadaise didžiausia garbė būdavo sepuku darančiam samurajui galvą nukirsti 😉
-› Adas – jooo, šitas straipsnis mane irgi sukrėtė savo aštrumu – Šliogeris yra Šliogeris, skirtingai nuo lialiakintojo Donskio. Bet užtai Šliogeris niekad nebus Jewroparlamentaras 😉
Gera Šliogerio teorija apie 400 metų senumo istorinį „užšaldymą“, kuria jis aiškina dabartinius procesus mūsuose – „O kai įvyksta jo „atšildymas“, išlenda psichologinės matricos, mąstysena, kuri buvo užšaldymo metu. Lietuvių tauta buvo užšaldyta feodalinėse struktūrose, pasižyminčiose silpna centrine valdžia ir vietos kunigaikštukų viešpatavimu.
Ir dabar visa tai atsikuria “
😆
Ne į temą, bet į komentarų temą – manau, kol nebus tiesioginių mero rinkimų (net visos rajono valdžios rinkimų), tol nieko nebus 😀
Tas Seimas toli, už realaus gyvenimo ribų; o komisarų sūnūs, vergvaldžiai ir dvarponiai – čia pat 😀
Ir jų samurajai, beje 😀
Feodalizmas pasislėpė už partijų 😀
Taip, dėl atšildyto feodalizmo Šliogeris absoliučiai teisus. Kol kas pas mus veikia ne įstatymo jėga, o jėgos įstatymas.
„Kol kas pas mus veikia ne įstatymo jėga, o jėgos įstatymas“ – gražiai pasakyta 🙂
Feodalizmas gi…
Scania, nieks nepasikeistų ir po tiesioginių rinkimų, išrinktų tuos pačius, „feodalizmas gi“. 🙂
Jei netyčia išrinktų „ne tą“, šis iškart būtų sudirbtas žiniasklaidų ar interpeliacijų išbandytais metodais.
Aš tapčiau samurajumi ir vaikščiočiau aplink seimą 8:
@Xmindė – tektų išmokti kalviauti. Juk tiek naujų kardų nepripirksi… 😀
aš naujos kartos samurajus – su „družba“ 😀 – IKSmurajus-pjūklas
Kokie mes, tokia ir mūsų valdžia. Niekas jos mums iš Mėnulio nenuleido. Keikdami valdžią, atrodome kaip neprotingos beždžionės, pykstančios ant veidrodžio. Visos tos kalbos „Seimas šioks, Seimas anoks“ matyt turėtų reikšti vieną: „va, jeigu aš būčiau Seime (vyriausybėje), tai jau čia visi gyventų kaip pasakoje“. Ar ne per stiprus toks pareiškimas? Įdomu būtų išgirsti programą – kokiomis priemonėmis, kokiais mechanizmais tą pasaką įgyvendintumėte? Pasidalinkite, plyz, žiauriai noriu gyventi pasakoje.
Matau žmones darbe. Tokia semi-valdiška įstaiga. Tai kas pavogs ką, kas prisilaks, kas sačkanulins, „pasiplaus“ po pusės dienos… Vyko namo renovacija, tai kas medžiagas vogė, kas kitaip su statybininkais kombinavo, dielas suko. Viena pensininkė vos vos išrinkta namo administratore, jau pradėjo kombinuoti įvairius abejotinus reikaliukus, projektukus, kaip iš tų pareigų išspausti max naudos. Bet visi masiškai nepatenkinti valdžia, kad nėra valstybėje teisybės ir pan. Nu durnai man tas atrodo, žiauriai. Neatitikimas kažkoks. Logikos nebuvimas.
Jo, pats sunkiausias darbas – keisti save 🙁
@next
ne nuo to pradedama. reikėtų pradėti nuo pripažinimo – kad ir galiu būti netobulas + aš galiu būti atsakingas. ir yra dar vienas dalykas, kliudantis bet kokiam keitimuisi – vidinis noras būti išbaigtiems. kiekvienas nori būti Kažkas. kažkas konkretus. taip atrodo saugiau, tarsi skydas. aš esu toks ir baigta. o kad pradėti keistis, reikia nepabijoti būti neišbaigtiems. neišsigąsti būti atviru. dar netobulu, bet su perspektyva 🙂 tada pokyčiai ateina patys. religingas žmogus pasakytų trumpiau ir paprasčiau – leisk Dievui keisti tave. Išganyti.
Pripažinti save netobulu – baisu. Ir atsakingu būti baisu. Geriau, kai esi ir gali likit toks, koks esi, ir sprendimų priimti nereikia. Todėl ir gaunasi, kad dauguma bevelija sėdėti tykiai ir saugiai, paburblendami ant valdžios,bet nieko nedarydami savo pačių gyvenimui pakeisti.
Ką norėti, juk tautinė Lietuva neturi valstybininkiškų tradicijų. Po carinės okupacijos iš baudžiauninkų buvo kuriama tautinė valstybė kurioje demokratija taip ir nesugebėjo įsitvirtinti, po sovietinės okupacijos pasikeitė tik „reklaminis“ skydas, o valdymas liko sovietinių nomenklatūrininkų rankose kurie dabar turi savo verslą – savo valstybę, kurioje yra tiek laisvės ir demokratijos, kad apsukresni būtų verslininkais ir duoklę mokėtu mokesčių pavidalu, o samdomoji liaudis, kaip neapsukri, daugiau nei pabambėti neišgali (kas pvz. vyksta ir čia :)), todėl jokio pavojaus valstybės savininkams ir būti negali :). Taip ir gyvename… ramiai, tykiai bė grėsmių – valdžios vyrai ir moterys bapkes švaisto apvoginėdami iždą, verslininkai iždą apgaudinėja slėpdami mokesčius, darbuotojai, jei išgali, kombinuoja darbovietėse kaip ką… ir kuom tai nuo gyvenimo būdo CCCP skiriasi? Tuom, kad yra legali klasė – verslininkai, ale tik jie vieni suinteresuoti, kad iš jų nevogtų.
Šiandiena ryte per LRadiją skaitė kiek seimūnai „kanceliarinėm“ prekėm išleidžia ir man užstrigo skaičius – 7000 lt per ketvirtį, o gal pusmetį… – Juršėnas tiek išleido. Arba automobilių remontui – kažkas iš seimo narių mėnesiui ~ 1500 Lt ???? Nei vieno Citroeno nemačiau seimo autoūkyje :D.
man atrodo, tas ne savaime gavos. kada kūrėme mūsų valstybę – pačioje pradžioje dar, apie 90-uosius – turbūt vieni buvom idealistai, o kiti pragmatikai. naivūs idealistai (aš – vienas iš jų) truputėlį kvailesni, nesuprasdami esmės, galvojome, kad kuriame savo laisvą nepriklausomą gražią klestinčią valstybę. konkrečiai nelabai įsivaizduodami, kokia ji bus. žinojom tik, kad graži ir teisinga. o pragmatikai tuo metu stovėjo tarsi nuošaliau ir labai aiškiai konkrečiai žinojo, ko jie nori šiandien ir kaip tai pasiekti. mes pliurpėm, lakstėm po mitingus. o jie „darė“, t.y. ėmė. arba pureno dirvą ėmimui. ir mes, ir jie – kiekvieni kūrėme savo ateitį. tiksliau – ateitis. klausimas vienas: jei leistų grįžti ir pasirinkti – ar rinkčiausi būti pragmatiku? atsakymas – ne. pakartočiau tą pačią kvailystę. todėl taip labai nesuku smegenų sau, kad Juršėnas daug paišelių užpirko 😀
buvo idealistai ir pofikistai kuriems nomenklatūrininkai davė „laisvė“, bet ir toliau liko valdyti ir valdo šalį.
-› xminde – na, šalį valdo ne vien ex-nomenklatūrininkai, į valdžią prasibrovė daug naujų veidų, bet iš esmės gavosi „Nauja suknelė, tik ta pati panelė“. Na ir aiku valdžios vyrai vairuojami tų, kurie jiems padeda ton valdžion prasibrauti. Belieka ti, sėdėti ir virkauti, ania? Arba tieog GYVENTI, nes verkimas nieko nesukuria.
O dėl kvailysčių krėtimo – ewal tesus, a irgi krėsčiau tas pačias kvailystes, nes dabar jaučiuosi puikiai, tiuomet atlikęs savo pareigą