2009: Šiandien prieš 39 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1941 – World War II: Concerned that Reza Pahlavi the Shah of Persia is about to ally his petroleum-rich empire with Nazi Germany, the United Kingdom and the Soviet Union invade Iran in late August and force the Shah to abdicate in favor of his son, Mohammad Reza Pahlavi.
Kai pagalvoji – visi tarptautiniai susitarimai tampa tik tualetiniu popieriumi, kai iškyla tikrai svarbūs reikalai, kurie gali nulemti pasaulio likimą. Kaip kad Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos agresija prieš Iraną, pasibaigusi tik 1946 pavasarį, t.y. kai Antrasis pasaulinis karas buvo seniai pasibaigęs…
2009: Šiandien prieš 39 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1970 – King Hussein of Jordan declares military rule following the hijacking of four civilian airliners by the Popular Front for the Liberation of Palestine (PFLP). This results in the formation of the Black September Palestinian paramilitary unit.
Nežinau, ar dar kas nors prisimena tokį pavadinimą „Juodasis rugsėjis“. Tai buvo taip seniai… Nelabai supratau aš tuomet, kas ten vyksta toje Jordanijoje, kur palestiniečiai kaunasi su karaliaus Huseino kariais. Na, palestiniečiai buvo geri – tą mums aiškino sovietinė spauda, TV ir radijas. Reiškia, karalius buvo blogas, nes kariavo su geriečiais. Man reikėjo gerų kelių metų, kad pradėčiau suprasti, kas gi ten vyksta, kodėl praktiškai brolis kaunasi prieš brolį, ir kas gi visdėlto teisus (ar teisesnis).
Isivaizduokite situaciją: esate nedidelės valstybės karalius. Šalia jūsų valstybės yra teritorija, valdoma didžiulės imperijos. Toje teritorijoje gyvena iš esmės tie patys žmonės, kaip ir jūsųs šalyje, nes jūsų valstybė sukurta viso labo prieš 30 metų, o prieš tai bent 2000 metų tai buvo vieninga teritorija, kad ir valdoma įvairių valdovų. Toje teritorijoe pradeda apsigyventi atvykėliai, skelbiantys, kad jie atvyko į savo protėvių žemę, iš kurios jie buvo išvaryti vergovėn prieš beveik porą tūkstančių metų. Su tuo nesutinkate nei jūs, nei jūsų kaimyninės šalys, ir kai tik pasitako proga – imperija palkieka teritoriją, atvykėliai paskelbia nepriklausomybę – jūs su kaimynais užpuolate tą teritoriją. Deja, deja – karinė sėkmė ne jūsų pusėje, ir karas pralaimėtas. Tačiau prie jūsų valstybės prijungiamas gabalas tos teritorijos, neužgrobtas atvykėlių. Viskas būtų kaip ir nieko, tačiau iš atvykėlių užimtos teritorijos į jūsų šalį atvyko daug pabėgėlių, kurie steigia savo stovyklas ir ruošiasi pasipriešinimui atvykėliams. Na ką – 20 metų laikosi įtempta padėtis, kai pabėgėlių kovotojai puldinėja iš jūsų teritorijos atvykėlius, o šie kartkartėm surengia atsakomuosius antpuolius į jūsų šalį. Na, bet ką padarysi – pabėgėlius reikia palaikyti, kraujo broliai kaip ne kaip. Ir štai po 20 metų atvykėliai vėl užpuola jūsų šalį. Jie užgrobia tą anksčiau buvusios teritorijos dalį, kurią jums pavyko „priglausti“, ir į jūsų šalį plūsteli naujas pabėgėlių srautas. Jūsų armija sutriuškinta, jums belieka ją atkūrinėti iš naujo. Kitas dalykas – jums aišku, kad su atvykėliais geriau nebekariauti, ir todėl reikėtų pabėgėlių kovotojus sudrausminti, kad jie neprovokuotų konfliktų. Tačiau pastarieji nutarė, jog jūsų šalis bus jų kovos su atvykėliais baze, o jus, ko gero, reikėtų pašalinti. Prieš jus surengiami keli, laimei, nesėkmingi pasikėsinimai, ir jums darosi aišku, kad laikas imtis rimtų priemonių, nes pabėgėlių kovotojai visiškai nevaldomi. Jūs bandote su jais derėtis, bet kur tau – jie nusiteikę kovoti iki galo. Savo, atvykėlių, jūsų – bet iki galo. Na ką, jums belieka paskelbti karinę padėtį ir pabandyti karine jėga neutralizuoti pabėgėliuų kovotojus. Jie, aišku, nenusiteikę pasiduoti ir aršūs mūšiai vyksta iki kitų metų vidurio. Kol galų gale pabėgėlių kovotojai pasiduoda ir išvyksta iš jūsų šalies į kitą kaimyninę šalį, o jums belieka taikingios pabėgėlių stovyklos.
Tai va tokia maždaug istorija apie blogąjį karalių ir geruosius palestiniečius.
