Taigi, kaip jau minėjau, mudu su brangiausiąja pamažu metame svorį. Vskas liuks, „proces pošiol“(c)Gorby, pamažu, bet užtikrintai kūstam. Tik va šituo reikalu labai nepatenkinti liko abu mūsų žvėriai, bo labai sumažėjo nuo stalo krentančių gabaliukų kiekis, kas jiems na negresia bado mirtimi, bet skanumynų nebebėra 😉
Tai va, šiandien nusipirkau Maximoje gatavai papjaustyto netikro zuikio (kuris šiaip iš jautienos ir kiaulienos, o va kodėl „zuikis“ – tai tikrai nežinau). Keturi gabaliukai ant to geltono padelio, įvynioti į plėvelę. Parvažiavom namo, padėjom krepšius prieškambaryje ilgesniam laikui. Brangiausioji pradėjo iškrovinėti ir juokdamasi atneša man tą beveik-zuikį, kurį aš planavau šiandien sumaumoti. Katino nervai neatlaikė kvapo, prasigraužė per plėvelę ir sukapojo po gerą gabalą visų keturių gabaliukų. Na ką, teko likučius padalinti žvėriams, o sau pasidaryti išvadas:
1) maistą reikia susidėti į jam skirtas vietas;
2) žvėriams reikia užpirkti ką nors skanaus;
3) maximos beveik-zuikis yra labai neblogas, nes mūsų Dipsis bet ko neėda – yra atsisakęs kažkokių dešrelių ir pan.
Vienžo, gyvenimas kupinas vyksmo
Mūsų kaimakatė irgi išsipakuoja viską, ką užuodžia ir pasiekia 🙂
ir zvereliai padeda procesui…..
-› Mantas – gudrūs tie katinai 😉
-› liuka – o aš jau mintyse kramčiau tą beveik-zuikį… 🙁 tiesa, ryt ralyje būsi?