2011: Šiandien prieš 945 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos:
1066 – Norman Conquest: Battle of Hastings – In England on Senlac Hill, seven miles from Hastings, the forces of William the Conqueror defeat the English army and kill King Harold II of England.
Na, čia joks jubiliejus, bet pats įvykis sukelia pamąstymų. Mes (na, gal ne visi, bet nemažai besidominčių politika) žvelgiame į Didžiąją Britaniją (beveik) kaip į demokratijos etaloną ir pavyzdį, kaip turėtų būti vykdoma politika. Čia mėgstama palyginti, kad politika panaši į veją prie namų – bepigu ją prižiūrėti tokią gražią, kai ji puoselėjama jau kelis šimtus metų. Bet va jei pažvelgsime į visa tai atidžiau – juk Anglija realiai valdoma atėjūnų nuo 40ųjų metų – iš pradžių tai buvo romėnai, kai šie išėjo 410 metais – jų vieton įsiveržė saksai, iš esmės suformavę anglo-saksų tautą, dabartinių britų pradininkę, o paskui būtent 1066aisiais šiuos pakeitė normanai, kurių karalių palikuonys iš esmės tebevaldo iki šiol. Taip kad reikalas gana sudėtingas. O juk viskas prasidėjo nuo vikingų, kurie kadaise siaubė Europos pakrantes, ir kad nuo jų išsipirkti, Prancūzijos karalius jiems padovanojo žemes, kur dabar ir yra Normandija. Jas valdė normanų riteriai su hercogu priešakyje, bet jiems vis magėjo tiek užsigrobti dar žemių. Na o hercogas vis mąstė apie kokią karaliaus karūną, kol galų gale pasitaikė proga – anglo-saksai susilupo tarpusavyje dėl karalystės paveldėjimo ir vienas pretendentas buvo sumuštas, o atvykę normanai patvarkė nugalėtoją, taip tiesiog pasiimdami nuo žemės gulinčią karaliaus karūną.
Na, besidomintys istorija gali rasti ir daugiau informacijos šia tema, o va man ši data primena, kaip staiga ir netikėtai gali pasikeisti istorijos tėkmė nuo vieno žmogaus užgaidos. Iš kitos pusės – kaip toks pasikeitimas gali nulemti ir mūsų, gyvenančių beveik po tūkstančio metų, sąmonę.
Dar buvo ten toks norvegų karalius, kuris turėjo Haroldui pretenzijų ir atvyko jų išreikšti su laivais ir kariuomene. Bet Haroldas pasirodė miklus labai, nužygiavo porą šimtų mylių per penketą dienų (geriausiomis Julijaus Cezario tradicijomis) ir užklupo vikingus netikėtai. Tiems, kai pamatė priešo kariuomenę ant netolimos kalvelės, beliko tik kokių dvidešimt minučių, jiems Haraldas (toks buvo norvegų karaliaus vardas) taip ir pasakė. Bet su tais šiauriečiais taip ir būdavo – kol apšils, kol šarvus susiieškos… Tad, kovęsi narsiai, vikingai visgi gavo lupti. Nuo to laiko skandinavai tapo labai punktualūs. O Haroldas pergale prieš Haraldą džiaugėsi neilgai, nes dar po vieno spartaus žygio iš Stamfordo į Skubstingsą (haste (angl.) – skubėti) jo kariauna nevisai buvo pajėgi kautis su dar vikingų. Šitie dar, prakeiktieji, dar ir kalbėjo prancūziškai. Fe.
na taip – originalius vikingus Haroldas patvarkė, o va franko-vikingai davė jam liūlin…