2011: Šiandien prieš 67 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos
1944 – World War II: The Japanese aircraft carrier Zuikaku, and the battleship Musashi are sunk in the Battle of Leyte Gulf.
Žvelgiant iš tuometinės perspektyvos, buvo aišku, kad Japonija mažai turi realių šansų įveikti Jungtines Valstijas karinio konflikto metu – ne tie resursai, ne tos technologijos. Bet japonai pasiryžo ir kurį laiką pirmavo. Be abejo, įtakos turėjo ir sėkmingas jų karas prieš britus bei olandus, kai rodėsi, jog „blyškiaveidžiai velniai“ neturi šansų prieš Tekančios Saulės šalies sūnus ir ištisai pralaimi.
Taigi, pasiryžo, užpuolė, sėkmingai kovojo, kol amerikiečiai pamažu bet užtikrintai ruošėsi kovai. Ir kai pasiruošė – smogė. Maždaug kaip plieniniu kardu prieš bambukinį. Kurį laiką dar gali priešintis, bet kovos lemtis nuspręsta.
Kažkaip gaila tų paskandintų japonų laivų – vistik technikos kūriniai. Bet iš kitos pusės – jie buvo skirti karui. Kovoti ir nugalėti. Arba žūti.
Todėl nemėgstu karo, kaip problemų sprendimo būdo.
Japonai laimėję prieš britus ir olandus įsivaizdavo, kad laimės prieš jankius.
Bet ir jankiai, sumušę japonus, įsivaizduoja, kad laimės prieš visą pasaulį! 😀
Pergalės svaigina. Ir pagirios būna katastrofiškos…
Tai ir Sovietų Sąjunga pavyzdys, kaip buvo užgrobta beveik pusė Europos, o rezultate pačią TSRS ištiko žmonių sąmonės erozija. Nebūtų sovietiniai kariai pamatę, kaip gyveno Vakarai, nebūtų prisiplėšę gėrybių – nebūtų kilę minties keisti ką nors. Tik uždaros visuomesnė sgali būti stabilios, atviros visada kinta