2011: Šiandien prieš 89 metus
Trumpa frazė iš Wikipedijos
1922 – March on Rome: Italian fascists led by Benito Mussolini march on Rome and take over the Italian government.
Mūsų mentalitetas kažkaip yra nusistatęs prieš italus. „Aj, makaronininkai“ – standartinė reakcija. Tik kažkaip pamirštame, kad automobilis, leidęs išsipildyti daugelio TSRS šeimų svajonei važinėtis nuosavais ratais, atėjo iš Italijos kartu su visa gamykla. O visam šitam pagreitį davė būtent Benitas Musolinis, kuris po juodmarškinių žygio į Romą tapo Italijos premjeru ir padarė ten tvarką. Ir tokią tvarką, kad daugelis vyresnio amžiaus italų jį atsimena kaip „žmogų, kuris privertė traukinius atvažiuoti laiku“. Kuris Italiją ne tik automobilizavo, bet ir nutiesė autostradas, ne ką prastesnes nei Vokietijoje. Kuris sukūrė Italijos kariuomenę, karo aviaciją ir karinį jūrų laivyną, kurie Antrojo pasaulinio karo metais sukėlė daug rūpesčių sąjungininkams įvairiuose frontuose (jei neprisiminti visiškai nepasiruošusių žiemai italų karių avantiūrois ties Stalingradu).
Sakote, žaviuosi Musoliniu? Ne, tiesiog tarpukaris Europoje buvo toks metas, kai po Pirmojo pasaulinio karo nusilpusiose ar naujai susikūrusiose valstybėse visų geriausiai tvarkėsi autoritariniai režimai. O demokratiniai režimai, tokie, kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija, po Miuncheno suokalbio praktiškai atriško rankas Hitleriui jo kelyje į Antrąjį pasaulinį karą.
Kiekvienam laikmečiui savi lyderiai. Tik bėda, kai lyderiai tampa vadais-vadukais. Kaip kad A.Smetona, savo laiku užgniaužęs kelią kairiųjų jėgų atėjimui į valdžią Lietuvoje, įsijautė į tautos vado rolę ir pamiršo apie pačią tautą. O už tai tauta 1940aisiais be didesnio gailesčio jį palydėjo per upelį. Panašiai baigė ir Musolinis – kadaise sutiktas kaip gelbėtojas iš chasos, dienas baigė sušaudytas komunistų ir pakabintas aukštyn kojomis.
Tvarka bus. Šito trokšta visos tautos pavargę nuo demokratijos…
Pavargstama ne nuo demokratijos. Pavargstama nuo piktšašių, kuriais ji aplipusi dėl tolerastijos
Tie diktatoriai ir „diktatoriai“ko gero dėsningas etapas. Dabar amerikonai, norintys iškart įdiegti demokratiją kokiems afganams tikrai atrodo keistai (švelniai kalbant)
Mūsų tautos vado elgesys kritiniu pirmąjai LR metu irgi švelniai tariant ne visai, ne visai… kaip ir kariuomenės… kaip ir visuomenės… deja.
Betgi- Smetona iš banko pasiėmė tik savo pinigus (keletas desėtkų tūkstančių), ko gero, jam net minties tokios nebuvo – paimti ir iš valstybės iždo ten kokį milijoną…
Na taip, istorija kai kada labai įdomiai suvinguriuoja…
O kuo gi demokratija skiriasi nuo diktatūros? 😉 Paaiškinu amerikės pavyzdžiu – ten, tarkim, nebuvo jokios laisvės tiems, ką buvo galima apkaltinti komunizmu. Visada šitą faktą žinojau, bet susieti su amerikės besigyrimu savo demokratija – kilo mintis tik po to, kai visus japonus suvarė į konclagerius po Perl Harboro – visiškai lygiai taip pat, kaip Hitleris ar Stalinas…
Jei atmetus imidžą – tai kaži jau kiek ten skirtumų tarp demokratijos ir diktatūros… Tik priespaudos įrankiai skiriasi.
matai, nacių konclageriai buvo skirti žmonių saugojimui iki utilizavimo ir pačiam utilizavimui, amerikėnai gi vykdė internavimą iki karo pabaigos, o dabar atsiprašė tų japonų už tokį ne visai korektišką elgesį
kaslink demokratija vs diktatūra – demokratijos turime tiek, kiek neatiduodame valdžiai savo teisių/laisvių
Tada rusiškas gulagas irgi tinka kaip amerikės demokratijos pavyzdys? Juk irgi paleido… paskui…
Betgi kiek kitką norėjau pasakyti – demokratijai tai demokratija, bet kai tik kas rimčiau – baigiasi visos laisvės kaip elektrą išjungus. Paskui, aišku, galima atsiprašyti.
Bet visviena – demokratija lygiai taip pat remiasi principu „tikslas pateisina priemones“. Bum atomą ant miestų. Bum napalmą ant šalies. Bum fosforą ant Irako. Nors ne, fosforas pavyzdžiu netinka, juk amerikė nepasirašė susitarimo nenaudoti cheminio ginklo.
Musolinis juk efektyviau dirbo, nei demokratija? Bėda tik tame, kad jo tikslai pasirodė istoriškai neteisingi.
Demokratijos deklaruoja istoriškai teisingus tikslus, bet jų efektyvumas, daugumoj atvejų, prilygintinas sabotažui.
Įdomu būtų kokio nors išmanančio paklausti apie demokratijos ir diktatūros skirtumus ir panašumus.
nu vėl: aš apie Joną, tu apie sijoną 😉
internavimas nėra įkalinimas, šią potencialių priešų izoliavimo priemonę taikė daug kas; paskutinis ryškus atvejis – Lenkija, kai į sanatorijas (rimtai, internavimas ten vyko būtent sanatorijose)buvo išvežti tiek Solidarumo aktyvistai, tiek buvę PZPR vadai
dėl „demokratizavimo“ įvairiomis fizinio poveikio priemonėmis. karas yra karas, niekas nežino, kokia priemonė bus efektyviausia – britai tikėjosi Vokietiją palaužti masiniais bombardavimais (kaip ir amerikonai Japoniją), bet gavosi šnipštas, nors aukos tikrai buvo milžiniškos. šiaip jei ne atominis ginklas – bijau, kad būtų žuvę kur kas daugiau žmonių
kaslink napalmo – ten amerikonai tik užtęsė žaidimą, nors kas ten žino, kiek būtų komunistai įsisavinę Indokinijos, jei būtų buvę palikti ramybėje?
kaslink Irako+Afganistano – na, ten išvis lįsti nederėjo, nes dabar ne tik kad kraujo marios, bet ir terorizmo lizadai nauji atsirado
šiaip demokratija klasikiniu supratimu yra nedidelės grupelės LAISVŲ VYRŲ savivalda, kurios ekonominis pagrindas yra vergų darbas, o moterys išeliminuotos iš politikos. tad šiandieninė demokratija gerokai pažangesnė už tai, kas turėtų būti klasikiniu atveju 😉
Nušokau nuo temos, aha… Kažkaip demokratijos paminėjimas kaip atsvarą diktatūrai man kaip jaučiui raudonas skuduras ar alkoholikui – sudaužytas butelys 😀
😉
Ne visai į temą – mano nuomonė apie Italiją, kaip makaronščikų šalį, kardinaliai pasikeitė po geros savaitės kelionės po ją: visgi didinga šalis… Ir tas jų požiūris į savo istoriją (senąją) ir architektūrą daro įspūdį.
taip, mano nuomonė irgi pakito į gerąją pusę tiek po kelionių, tiek atidžiau pasidomėjus jų istorija (netgi XXa.)
o kuria jus turit omenyje italija?ir jos pasiekimus?
o kurio iš mūsų tu klausi? 😉