Netyčia užsiroviau ant (tam tikra prasme) paaiškinimo, kas gi darosi su ta mūsų visuomene ir kurlink ana ritasi
A democracy cannot exist as a permanent form of government. It can only exist until the voters discover that they can vote themselves largesse from the public treasury. From that moment on, the majority always votes for the candidates promising the most benefits from the public treasury with the result that a democracy always collapses over loose fiscal policy, always followed by a dictatorship. The average age of the world’s greatest civilizations has been 200 years.
—-
Great nations rise and fall. The people go from bondage to spiritual truth, to great courage, from courage to liberty, from liberty to abundance, from abundance to selfishness, from selfishness to complacency, from complacency to apathy, from apathy to dependence, from dependence back again to bondage.
O juk tikrai velniškai gerai apibrėžta! Pamažu, bet užtikrintai patapome išlaikytinių visuomene, kuriai patinka bet kuris populistas, žadantis aukso kalnus biudžeto sąskaita. Ir keisčiausia, kad tą kelią „vergija -> dvasinė tiesa -> drąsa -> laisvė -> turtas -> egoizmas -> pasitenkinimas savimi -> abuojumas -> smukimas -> vergija“ praėjome ne per 200 metų, o praktiškai baigiame praeiti per 20 metų.
O an atrodo, kad nemaža dalis mūsų visuomenės per 20 metų dar niekur nenuėjo, bent jau mentaliteto prasme. Vis dar yra noras, kad kažka kitas sukurtų geresnę valstybę ar pakištu po nosimi didesnį srėbalo bliūdą.
Na, dėl to, kad mūsų visuomenėje tebevyrauja išlaikytinių nuotaikos – teisybė. Nes laisvė jiems yra per sunku, srėbalo bliūdas po nosimi kur kas suprantamiau
kol pas mus bus populiaresni politikai, kurie žada duoti, už tuos, kurie kviečia užsidirbti, tol, švelniai tariant, mes nirsime gylyn į šiknaskylę.
You are perfectly correct – išlaikytinio mentalitetas labai gajus