…yra tik netinkamas apsirengimas. Šią išmintį prisiminiau, kai mudu su mažuoju basetėliu vakar išėjome priešnaktinio pasivaikščiojimo. Dar vakare, grįžus namo, buvo ankstyvas pavasaris/vėlyvas ruduo (pasirinkti labiau patinkantį), o dabar vėl parslinko žiema. Balta-balta, sninga, basetėlis prunkščia. Apsukom ratuką, palikome mudviejų pėdsakus istorijoje – net nufotkinau atminčiai.
O šįryt vėl karštaimylimandarbelin apsnigtais kaimo keliukais slidinėjau. Tik va bent kažkaip pasiruošęs morališkai, nes vakar važiuoju, viskas ok, tik ant vieno staigaus posūkio Kibiruxo užpakalis „pabėgo“ virš pusmetrio į šoną. Suvaldžiau, o paskui jau atsargiau važiavau. Plikledukas, tsakant – atrodo, kelias viso labo drėgnas, o jis padengtas plonyčiu besiformuojančiu leduku – stabteli-slysteli. Darbe budintis pasakė, kad vienas iš mūsų kieme laikančių awto matė, kaip netolimame žiede smagiai važiavusi awdzi-bulka apsisiuko tris kartus… Žiema, gerbiamieji, žiema…
Iš kelių paskutinių įrašų tik eilinį kartą pasitvirtinu savo nepakrutinamą nuomonę: basetėliai ( ir kitoks panašus rekvizitas ) tik apsunkina tingų ir malonumų kupiną gyvenimą, nes nori/nenori tenka ir leduku paslidinėti, ir pasirinkimo laisvė „niekur neiti“ išjungiama
Kaip sako rusai:gruody netiketai uzgriuvo ziema
-› Juodulys – jooo, basetėlis yra it svarmuo prie kojos. Ale ką jau padarysi, jei jis yra šeimos naras
-› Ikaras – У нас зимы не бывает, у нас зима случается (mūsuose žiemos nebūna, mūsuose žiema nutinka)
Aaa! Duokit greitai musu tolerastu koki telefona ar emaila
vakare visas pusnis prie namų išbraidžiojau kaip smagu tiek matyt pusnių
tikiuosi niekas nematė 
Labai graži nuotrauka!
Ačiū, stengiausi