2011: Šiandien prieš 13 metų
Trumpa frazė iš Wikipedijos
1998 – Leaders of the Khmer Rouge apologize for the 1970s genocide in Cambodia that claimed over 1 million.
Šiandien vidutinis pasaulio pilietis, savo pasaulio sąvoką pasemiantis iš durnadėžės, nelabai težino, kas tokie buvo „Raudonieji khmerai“. Nebeaktuali tema. O kadaise pasaulis buvo šokiruotas, sužinojęs, kas gi nutiko Kambodžoje, valdant šiam režimui. Tevaldyta tik 4 metus, o sunaikinta virš milijono jos gyventojų. Nužudyta ne sušaudant, o užkapojant kauptukais, uždaužant lazdomis, uždusinant įkišus galvas į plastiko maišus, paskandinant ar elementariai numarinant badu…
Prisimenu, kaip artėjo prie pabaigos konfliktas Indokinijoje. Pamažu slopo mūšiai Laose, kur valdžią paėmė marksistai, Šiaurės Vietnamas užgrobė Pietų Vietnamą, o Kambodžoje valdžią paėmė kažkokie neaiškūs partizanai iš džiunglių, apie kuriuos tebuvo žinoma, kad jie prisilaiko ultrakairiųjų maoistinių pažiūrų ir yra remiami Kinijos. Pasivadinę „Raudonaisiais khmerais“, jie įžengė į Pnompenį ir visi tikėjosi, kad penkis metus šalį siaubęs pilietnis karas, prasidėjęs po princo Sianuko nuvertimo, baigėsi. Baigėsi ir vietnamiečių (šiauriečių ir pietiečių) reidai pasienio znonose, baigėsi amerikiečių kiliminiai bombardavimai. Deja, pilietinis karas, kaip paaiškėjo, buvo tik žiedeliai, palyginus su naujojo režimo siautėjimu. Jei pilietinio karo metu dar funkcionavo valstybė ir dar galėjai tikėtis kažkokio teisingumo, tai raudonieji khmerai savo piliečiams teturėjo dvi alternatyvas: palikti gyvą arba nužudyti.
Tiesą pasakius, apie tai nežinojome ničnieko. Šalis buvo aklinai izoliuota, o reti pabėgėliai pasakojo tokius keistus dalykus, kad jais buvo sunku patikėti. Iš tikrųjų buvo totali nežinia.
O paskui raudoniesiems vadams į galvą šovė pati kvailiausia mintis, kokia tik begalėjo šauti – dėl kažkokių kvailų pasienio klausimų jie nutarė susiremti su Vietnamu. Šalimi, kurios kariuomenė išvarė amerikeičius ir sumalė į miltus pietiečius. Šalimi, kuri pradėjo karą 1945aisiais ir kariavo 30 metų be pertraukos. Avantiūros baigtis atėjo greit ir aiškiai – vietnamiečių tankai buvo Pnompenyje, į valdžią buvo pasodintas vietnamiečiams lojalus (tarp kitko, buvęs raudonasis khmeras, tik nesugebėjęs iki galo nužmogėti) Heng Samrinas, o raudonieji khmerai vėl spruko į džiungles. Ir tada pasaulis pamatė, kokia totalitarinė katastrofa ištiko šalį, ilgus metus buvusia ramybės oaze Indokinijoje. Čia kalbama apie virš milijono aukų, tuo tarpu manoma, kad galėjo žūti virš puspenkto milijono…
Raudonieji khmerai atsiprašė už savo nusikaltimus, kad galėtų grįžti iš džiunglių. Tik va jų mokytojai iš Kinijos ne. Greičiau atvirkščiai – tuoj po vietnamiečių įsiveržimo į Kambodžą surengė baudžiamąją akciją prieš Vietnamą. Išvis, tuomet pasaulis absoliučiai nesuvokė, kas nutiko, nes raudonuosius khmerus rėmė tiek jų sena draugė Kinija, tiek JAV (turbūt iš pykčio prieš Vietnamą). Pasaulis protestavo prieš „Vietnamo invaziją į Kampučiją“ ir rėmė polpotininkus, nors būtent Vietnamo veiksmai išgelbėjo nemažai Kambodžos gyventojų. Išvis mane stebina, kaip kai kada remiama ne ta pusė, kurią derėtų palaikyti, o visiškai priešinga. Tik paskui stebimasi, kas gi nutiko. Tobulas šito pavyzdys – Osama Benladenas, sukurtas amerikeičių kovai prieš TSRS, tapęs islamistinio teroro simboliu ir varikliu. Panašiai NATO, parėmė Kosovo albanų separatistus ir po žiaurių Serbijos bombardavimų sukūrė protektoratą galvažudžiams, nusispjaudama į savo pačios tarptautinius įsipareigojimus ir padalindama Serbiją. Dabar aš sėdžiu su dideliu paketu popkorno ir nekantriai laukiu, kas gi išsiris iš Kosovo kiaušinio ir kuriai iš Vakarų šalių bus pakišta ugnis po užpakaliu 😉 Turėkit kantrybės ir jūs.
Gruodžio 29 prieš NN metų
Gru 29th, 2011 by grumlinas
Neik su velniu obuoliauti, nes nežinai kokį fintą jis tau iškrės. Deja, daugelis politikų tai pamiršta, o po to kažkam reikia visą košę išsrėbti rizikuojant savo galva.
Va-va – košę srebia ne politikieriai ar jų atžalos, o paprasti žmonės. Derėtų į kiekvieną karinį konfliktą pasiųsti tam konfliktui pritariančių politkierių gimines, tai gal biškį protelis galvon pareitų
Šiuo požiūriu pavyzdinė yra Britanijos karališkoji šeima, kurios vyrai sudalyvuaja visuose kariniuose konfliktuose – asmeninis pavyzdys visų pirma
O kas dalyvavo iš karališkos šeimos Folklendų kare?
-› troy – antrasis Elžbietos II sūnus, Karolio brolis Andrius http://en.wikipedia.org/wiki/Prince_Andrew,_Duke_of_York
tai visai dar ta pačia tema neblogas filmas The Killing Fields, paremtas tikrais faktais ir dar verta pasižiūrėti filmą apie filmą – papildomas dokumentinis filmas apie meniniam filme rodytus asmenis ir t.t. Grumlinai, tu ir netiktum Polpotui 😀 – su akiniais – reiskias protingas…..
-› Yo! – tai žinau – akiniai, negrubios rankos, kelios kalbos – pirmas kandidatas kauptuku galvon ir į pakelės griovį 🙁
Na na, vis tiek neiškenti, dėde Grumlinai. „Labai žiaurūs Jugoslavijos bombardavimai“ – gal palyginkime serbų nugalabytų jugoslavų skaičius su žiauriaisiais NATO oro smūgiais?
-› Maumaz – tradicinis metodas „o pas jus negrus muša!“? 😉
Matai, kai NATO, veikdami prieš JTO sprendimus (pačiam, kaip tarptautinės teisės žinovui, turbūt aišku, kad tokiu atveju iš esmės vykdoma agresija), tvatijo Jugoslaviją, puikiai žinodami, jog negaus atkirčio – tai ir yra neadekvatūs „žiaurūs bombardavimai“. Neteisinu serbų, kurių nusikaltimai didžiuliai, tiesiog konstatuoju, kad NATO vykdė agresiją prieš Jugoslavią be tarptautinės visuomenės pritarimo, tokiu būdu dar kartą eliminuodami JTO iš klausimo sprendimo. Vėliau gi, pažeidžiant visus tartuatinus susitarimus, buvo įvykdytas Serbijos suskaldymas, tuo sudarant pavojingą precedentą separatistiniams judėjimams – ne veltui Vakarų šalys, turinčios problemų su separatizmu, ignoravo Kosovo „nepriklausomybę“. Taip pat kažkodėl visi „žmogaus teisių gynėjai“, iki susimyžimo rėkę apie skriaudžiamus kosovarus, tyli kaip susišikę apie kosovarų nusikaltimus serbų atžvilgiu, serbų išvarymą iš Kosovo ir serbų kutūrinio paveldo totalų naikinimą.
Khmerai pasakė: „atsiprašau…“ 🙂
Oi, mirsiu iš juoko. „Sorry, daugiau tikrai tikrai taip nedarysiu, leiskit dar pabandyti pavadovauti, ką?…“
Aha… ooops, nugnybom milijoną-kitą… Aloyzičius irgi galėtų taip pasiteisinti…
Žinai, kas būtų baisiausia po Aloyzičiaus atsiprašymo? Ne tiek mažai atsirastų, kurie atleistų… Ir leistų dar sykį pabandyti…
Taip, gali nutikti ir taip
Su komunistais praktiškai taip ir yra… Nors jie niekad neatsiprašinėjo.
Na, kairioji ideologija pakolkas tebegyva ir Jevrosojūze visuomenines nuotaikas diktuoja, skleisdama tolerastiją, nes tik taip galima išplauti visuomenės pamatus. Aišku, būtent todėl Jevrosojūzas lėtai, bet užtikrintai eina dugnan.
Note: „Galėtų…“ Aloyzičiaus atveju (hipotetiniu) ir „gali…“ kažkuria forma atgimti galinčių nacionalsocialistų atveju… Ar aš čia į pievas?
Manau, komunistų pavojus realesnis dėl „pažangiosios“ vakarų inteligencijos simpatijų.
Nacionalsocializmas be šansų. Išvis dešinysis ekstremizmas yra marginalus, nors būtent dėl daugiausiai triukšmo. O triukšmo daugiausiai todėl, kad pridengti kairįjį-anarchistinį ekstremizmą, kuris iš esmės nevaržomas – pasižiūrėk, kas dedasi per demonstracijas