Išėjom dieniniam pasivaikščiojimui su mažuoju basetėliu. Tokia kaip ir lengva pūgelė, bet keletą fotokadrų padariau, gal kada parodysiu. Trepsim ratuką aplink kiemą, basetėlis nosim sniegą aria, įdomių pėdsakų beieškodamas, o va man kilo mintis, kad žiema yra toks metas, kai pasikeičia mūsų pasaulio matymo būdas. Pavasaris-vasara-ruduo yra SPALVŲ metas, o žiema (jei tik pakanka sniego) perteikia mums pasaulį labiau MONOchromatinį, t.y. vyrauja juodai-balti atspalviai. Spalvotas pasaulis mums labiau įprastas, o monochromatinis verčia šiek tiek įtempti akis, ieškant spalvotų akcentų. Panašiai yra su fotonuotrauka – spalvotoje nuotraukoje viskas aišku – daiktai turi savo spalvas, tuo tarpu panchromatinėje (nespalvotoje) nuotraukoje mes įtempiame vaizduotę, bandydami vienam ar kitam objektui priskirti kažkokią spalvą. Kai kada ta spalva aiški, kai kada – ne. Čia ir yra tas panchromatinės nuotraukos paradoksas, kai jos nebegelbsti spalvos, o joje turi matytis MINTIS. Spalvos neretai suteikia tik grožį, tuo tarpu minties taip ir nebūna. Ne veltui dauguma didžiųjų fotomeninkų savo kūrybinį palikimą paliko juodai-baltą. Ne vien todėl, kad spalvotos nuotraukos technologija buvo nepakankamai išvystyta ar brangi – ji atsirado dar Prieš pirmąjį pasaulinį karą ir sėkmingai visą laiką egzistavo šalia juodai-baltos nuotraukos. Tiesiog dabartiniu metu spalvota nuotrauka tiek išpopuliarėjo, kad juodai-baltos beveik nematyti. Gal tiesiog spalvos nukreipia dėmesį nuo minties? Kitas dalykas – norint perteikti savo mintį nespalvotai, reikalingas kur kas gilesnis pasaulio suvokimas, nei tiesiog pasaulio atvaizdas „in Technocolor“ 😉
Šiek tiek ilgoka įžanga į tai, kam iš tikrųjų šis įrašas yra paskirtas. Gana senokai domiuosi fantastine iliustracija. Didžiuliai erdvėlaiviai, ugniaspjaudžiai drakonai, kalavijuoti karžygiai, papingos jų moterys etc.itd. Dažniausiai visa tai ryškiomis spalvomis mirgantis grožis. Fantastinės iliustracijos žanru užsiimančių profesionalių dailininkų tarpe ne tiek daug piešiančių juodai-balta technika, o ir tarp šitokių dailininkų yra tik keli, kurie tą daro tikrai gerai. Vienas, kurio piešiniai taip ir nenustoja manęs stebinti – tai Stephen Emil Fabian. Jo technika tiesiog nuostabi, aš vis nenustoju žavėtis, kaip tokiomis minimaliomis priemonėmis savamokslis dailininkas sugeba perteikti mintį. Ir kokie tie kūriniai preciziniai – taškų-taškelių visuma, perteikianti dailininko pasaulio matymą!
Nedidukas S.E.Fabian iliustracijų rinkinukas
Dar į vaizduotės veikimo temą – senų filmų efektai atrodo vaikiški ir nenatūralūs. O TADA jie buvo suprantami 😉 Dabar žiūrovui reikia tikroviškumo – gal kad vaizduotė prie E621 efektų priprato, ir… 😀
Gal taip yra dėl to, kad dabartinis žiūrovas nebesugeba/tingi įsivaizduoti? Jam tiesiog reikia paduoti gatvaą VAIZDĄ. Čia kaip skirtumas tarp erotikos ir pornografijos – erotika – kai dar įsivaizduoji, pornografija – kai tik bematai 😉
„Ne veltui dauguma didžiųjų fotomeninkų savo kūrybinį palikimą paliko juodai-baltą.“
Yra ir kitas aspektas – akis tiesiog pavargsta nuo spalvų. Viena, kai nuotraukas peržiūri kokį kartą į dvi dienas ir dar savo malonumui, o kita – kai kasdien tenka dirbti su kadrais, per savaitę per akis perleidžiant iki tūkstančio, o kartais ir daugiau. Pats neseniai pajutau nerealią atgaivą, kai kolega paprašė sutvarkyti vieną nedidelę juodai baltą sesiją užsakovui 🙂
-› Adis – įdomus variantas