Na ką gi, šiąnakt sumyniau in Wilno ir atgal – mano brangiausioji dviem savaiėm atostogų pas dukrą Egiptan išskrido. Ten gerai – +25C, saulė šviečia, jūra šilta… Tad ir kasrytinės spamo dozės nepaleidau į gyvenimą, nes nusnūdau mažumėlę prieš kelionę – Vilniuje reikėjo būti apie 3val. nakties. Gal dar ki vakaro paflūdinsiu tautą 😉 Mūsų mažasis basetėlis puikiai susigaudo situacijoje, kad jo mamytė ruošiasi išvykti, tad ir jis davė suprasti, kad kaimynų laukia bemiegė naktis, jei jį paliksim. Tai irgi pasivažinėjo ant galinės Kibiruxo sėdynės. Kaip jis žiūrėjo į nueinančią savo globėją, kaip jis žiūrėjo!… Likom trys našlaičiai dabar 🙁
Naktiniai važiavimai man nėra sunkūs. Nemėgstu važiuoti paryčiais ir pavakare – prieblandoje prasčiau matau, tad reikia važiuoti labiau įsitempus. O naktį visai neblogai – keliai ištuštėja, awto šviesos matyti iš tolo – važiuok ir dainuok! Man patinka tokie važiavimai – ramiai gali sau kažką mintyti, grojant muzikai – M1+ by default, o kai jos nėra – koks nors jau porą mėnesių budintis kompaktas. Vakar kaip sykis pasikeičiau – Bryan Ferry „Dylanesque“ albumas. Pati ta muzikėlė naktiniams pamąstymams apie [reikalingą įrašyti čia].
Nemėgstu važiuoti įjungtomis tolimomis šviesomis – pasaulis tada man tampa kažkoks dirbtinis. Artimų šviesų pilnai pakanka vairavimui, ir susidaro įspūdis, kad esi atskirtas nuo pasaulio šviesos ovale. Kai kada tolumoje pasimato dvi raudonos švieselės, jos pamažu priartėja ir aplenki dar vieną tokį naktinėtoją. Ne naktibaldą – tokiu laiku, tokiu oru ir tokiu keliu labai mažai kas važiuoja, kad sudeginti litrą-kitą kuro vien paspoksojimui į šalikelėse pūpsančias sniego pusnis. Kartais kyla mintis, kurgi tas keliauninkas susiruošė, bet ji vėl šnyksta, kai tolumoje telieka tik pora švieselių galinio vaizdo veidrodėlyje. Ant galinės sėdynės su giliu lūdesiu atsidūsta Kingas, paglostau jį, prakišęs ranką atgal. Bet vistiek jautiesi vienas kelyje.
Tiesa – o Bryan Ferry rekomenduoju. Glam-roko asas, bet geras 🙂
Bryan Ferry – Simple Twist Of Fate
Naktimis paprastai ivyksta ziauriausios avarijos.
geras įrašas! 🙂 ramus toks.
o dėl prieblandos.. ar nebus čia koks vitamino A trūkumas? Viena kita stiklinė morkų sulčių ir veizolai bus kaip nauji 🙂
Ta priebkandos žlibumo aka vištakumo problema man visą gyvenimą – matyt, koks nors genetinis defektas 😀
apie tai irgi pagalvojau ;]
ir dar prisiminiau, kaip nervina vairuotojai, kurie atvažiuoja iš priekio ir neišsijungia ilgųjų šviesų :/ neonai taip pat….
Jei ksenonai fabrikiniai – no problem. Deja, tikras litwinas kreivai šleivai įsideda kinietiškus ksenonus – va tada paju piesiec totalus gaunas
Jo, užknisa visokie golpai su kseonais. Per tuos paprastus stiklus taip kala į akis, kad gali apakti. Visada kai tokie iš priekio paravažiuoja, stengiuosi sulėtinti – nežinosi kas išbėgs į kelią, kurio nematai. Ai, dar labai nervina, kai prieišpriešai važiuojantys nepersijungia į trumpąsias šviesas – irgi akina. O aš naktį kartais įsijungiu ilgąsias – žinoma greitkelyje jų nereikia, bet kokiame vingiuotame mišikingame keliuke praverčia.
Mėgstu ir aš naktines keliones tuščiais keliais.
-› Evaldas – golpas lieka golpu ir su ksenonais – tokia jau jo karma. Tolimas ir aš įsijungiu, kai reikia. Tiesiog žiemą tai ne visada prasminga dėl miglos ar pūgos. Priešrūkiniai labiau efektyvūs
-› MariukasM – „Naktivairių klubas“ 😉
„Jei ksenonai fabrikiniai – no problem. Deja, tikras litwinas kreivai šleivai įsideda kinietiškus ksenonus – va tada paju piesiec totalus gaunas“
Jo, tas tai didžiausia problema 🙁
Gamiklyniuose žibintuose tai yra sklendės, apribojančios spindulio viršų. O kai i paparastą žibintą įkiša ksenoną, tai žiauriai akina. Girdėjau per radiją, kad policija ruošiasi gaudyti vairuotojus su netvarkingomis šviesomis, bet kolei kas apart ketinimų nieko negirdėt 🙁
na prevenciniais ispejimais apsiribojo… bet ateity manau „po polnoj“ skausmins
-› Denis, liuka – seniai laikas su gajdzingu kovoti!
O kaip kovot? 😉 По-сибирски?
Prieš kurį laiką, kai Sibire atsirado daug japoniškų dešinevairių (įdomu, ar galima taip išsireikšt?) jos taip ir važinėdavo neperreguliuojant žibintų. Su tą problemą buvo kovojama įprastinių Rusijoje budu – terroru. Nepatenkinti vairuotojai visad turėdavo po ranka guolinių šratų ir artėjant prie nenorinčio pakeist į normalius žibintus atidarydavo langą ir iškišus ranką palengva mesdavo šratus žibinto link. Samoningų vairuotojų skaičius kaipmat ženkliai išaugo.