Feed on
Posts
Comments

Prisispažinkime sąžiningai sau patys – nuo tam tikro amžiaus bet kokioje kompanijoje po tam tikro kiekio kokių nors gėrimų nuskamba sakaralinė frazė: „O va anksčiau tai buvo VA!, o dabar FUI!. Tai yra, gyvenimas pastoviai ritasi nuokalnėn, vis labiau blogėdamas. Na, gal kai kada dar drįstame pasakyti: „Buvo jau visai blogai, bet va truputį pagerėjo, tai vėl kentėti galima, bet turbūt neilgam“. Čia turbūt nors sinusoidė kokia pasimatytų atidžiau pastudijavus pagerėjimus-pablogėjimus.
Tuo tarpu, kur tik bepažvelgi aplinkui – iš visų informacinio triukšmo generavimo skylių visur garsiai rėkiama apie nuolatinį progresą. Tipo technologijos tobulėja, gyvenimas gerėja, cukrus saldėja, tuoj į Marsą skrisim. Na, kol buvau iki to tam tikro amžiaus, gal ir ateidavo mintys apie nuolatinį ir nesibaigiantį progresą galvon, bet paskui gi suaugi ir tos kvailystės išgaruoja.
Tai kaipgi čia yra su tuo istorijos ratu: pirmyn, atgal ar vietoje jis sukasi?

14 Responses to “Tai kaipgi sukasi tas istorijos ratas?”

  1. Denis parašė:

    Gal kaltas ne istorijos ratas, bet konkretaus žmogaus gyvenimo ratas? Vaikystė stebuklingesnė už jaunystę ir t.t.

  2. Giedrė parašė:

    istorija gi negali vietoje suktis. čia žmogaus biolaukai gal cikliškai taip sukasi. Labai primityvu yra laikytis už tos praeities ir deja labai lietuviška…

  3. stiuartas parašė:

    O mano galva, kuo labiau senėjam tuo sunkiau „spėjam“ su prgresu… pvz. vyresniems žmonėms sunkiau su kompu dirnti…tad rišamės prie prateities, kaip paprasto aiškaus ir suprantamo etapo, o ir jį paišytą šviesiomis spalvomis, išgindami blogus atsiminimus. tad ir ilgimės laikų kai buvo vaikai, jaunuoliai… tada atrodo viskas buvo paprasčiau ir saulė šiltesnės, ir vasaros tikresnės, ir… 🙂

  4. grumlinas parašė:

    -> Denis, Giedrė, stiuartas – tai va tas ir yra, kad pats gi atsimenu – kai pradėdavo vyresnieji kniurkti apie tai, kad „anksčiau tai tikreai geriau buvo“, tai tokis nervas sujamdavo – „jūs ką, nesuprantat, kiek naujų įdomių dalykų kasdien atsiranda?“
    Dabar gi atėjo kažkokjs suvokimas, kad ta naujų dalykų lavina kai kada neturi jokios prasmės, ir netgi esmės neturi – pvz, pusė visų tų kinietiškų elektroninių šūdukų tėra vienkartinis džiaugsmas. Anksčiau norėjosi to progreso bet kokia kaina, dabar gi įvertini neskubų važiavimą vingiuotu kaimo žvyrkeliu, vis sustojant kur pasižvalgyti. Aišku, šiandienos gyvenimo be kompiutreio, interneto, skaitmeninio fotoaparato aš jau nebeįsivaizduoiju, tačiau bent 80% į mobiliuką įgrūstų funkcijų (bent jau man) visiškai nereiklaingos
    Yra tokia sąvoka – „Simplier times“, apibūdinanti gyvenimą iki Pirmojo, na gal ir iki Antrojo pasaulinio karo. Po to mus užgriuvo progresas…

  5. Giedrė parašė:

    ->Grumlinas – bet gebėjimas prisitaikyti yra geros būklės rodiklis. Yra tokių kurie praeitim gyvena, tai atrodo chaotiška. Tikiu kad kai ko per daug ir viskas per gretai, bet tuomet verčiau bumbėjus aš važiuočiau į kokią pirmykštę bendruomenę, kurios dar visa tai nepalietė. Geriausia mokėti ir naudotis ir džiaugtis tuom, ką turi dabar.
    Geriausias stirgimo „ten“ pavyzdys filmas „goodbye Lenin“.

  6. arvydas parašė:

    o as dar kaip tik toje stadijoje kai dar zavi nauji dalykai, tas nesustabdomas progresas 😀 tai toks irasas vercia susimastyti :/

  7. grumlinas parašė:

    -> Giedrė – na, retrogradu savęs nelaikyčiau, tiesiog kai kurie dalykia IMHO nėra būtini, kad jaustumeis komfortabiliai. Pvz, kokia nors Dormeo pagalvė yra išspi*ėjimas, o va Fiskar peilis virtuvėje – būtinas.

    -> arvydas – na va, subalamūtyjau jauną šviesią galvą, kas dabar progresą pirmyn varys? 😉

  8. scania parašė:

    Bet kokio dalyko vertinimas priklauso tik nuo atskaitos taško. Vanduo sušąla ledan prie 0 laipsnių Celsijaus, arba prie 273 laipsnių karščio pagal Kelviną! 😀
    Kiekvienas padūsavimas dėl praeities pagrįstas vienu ar kitu konkrečiu rodikliu. Tada buvom užtikrinti rytojumi (kad ir koks tas rytojus buvo :D) – dabar jau nebe, tada žmonės buvo draugiškesni… Ir taip toliau. Kiekvienas atsidusimas – dėl dabartinio gyvenimo, dėl kažkurios jo pusės – nes bo kadangi turim su kuo lyginti! Su kuo jaunam žmogui lyginti? 😀
    O juk, mlia, tikrai gaila, kad iš anų čėsų neišsaugojom to, ką vertėjo saugoti…

  9. Eugenijus parašė:

    Mane dar viskas domina 😀 Todel kolei kas dar neperprantu iraso, reik i kur i archyva irasyt ir po desimtmecio kito paskaityt 😀

  10. grumlinas parašė:

    -> scania – praradome nemažą dalį žmoniškumo tarpusavio bendravime, o po to grandinėle per visa kita…

    -> Eugenijus – aha, tada galėsi pasakyti „Nu visai nusipezėjęs tas grumlinas buvo…“ 😀

  11. scania parašė:

    O klausimas apie istorijos ratą – tai klastingas…
    Tas ratukas lyg ir smarkai greičiau sukasi: progresas, technologijos.
    Kadangi perspektyvinės sukimosi krypties kaip ir nėra numatyta (pasaulis ritasi ten, kur … na, tiesiog ritasi, ir tiek) tai manau, kad istorijos ratas buksuoja.

  12. grumlinas parašė:

    -> scania – panašu, kad esame įklimpę vartotojiškumo liūne

  13. vyr parašė:

    gal ir matosi tas progresas tarkim iš 20 metų atstumo – atsirado kompiuteriai, tinklas, telefonai atsikabino nuo laido. Politiniai pokyčiai pagaliau. Dabar gal reikia 20 metų ar ilgiau laukti, kol vėl bus panašus žingsnis. Negi kas galvoja, kad iPhone atsiradimas tai jau kažkoks progresas? Ar megapikselių pagausėjimas iki 15? Nei progresas, nei regresas. Ir šiaip, galėtų viskas apsiraminti, ypač politikoje ir ekonomikoje. Farmacija galėtų nustoti pagaliau pinigus šiūpeliuoti ir atrasti vaistus nuo vėžio, nuo virusų pagaliau. Energetika – galėtų atsirasti neteršiantys ir pigūs šaltiniai kiekvienam individualiai, bent šeimai ar namui. Nafig visas elektrines, tinklus, jėgaines ir t.t. Tas pats su transportu, galėtų baigtis naftos era. Va čia tai būtų progresas. O tai kiek metų auto – jau virš 100. O vis dar nemoka padaryti, kad bent normaliai užsivestų visada 🙂 Žmonės kaip kariavo, taip ir kariauja, mirumiras neišaušo 🙂 Neverta apsigauti, gyvenam nors ir ne viduramžiais, bet imho vis tiek dar priešistorijoje.

  14. grumlinas parašė:

    -> vyr – „gyvenam nors ir ne viduramžiais, bet imho vis tiek dar priešistorijoje“ – o čia įdomi mintis – kol kas mūsų gyvenimas daugiau panašus į kovą dėl išlikimo, nei į gyvenimą