Taigi per tuos stresus su rato keitimu -15C šaltyje visai pamiršau, kad iš pat ryto mūsų Dipsis parodė, kaip nededant perdaug pastangų, galima nesunkiai išmokyti žmogų atlikti keletą nesudėtingų veiksmų, palengvinančių katino gyvenimą.
Einu ryte žiovaudamas į vonią, matau – koridoriuje tupi Dipsis, žiūri į mane ir griežtai sako „MIAU!“ Viskas aišku – kažko nori. Klausiu: „Dipsikėli, kas yra?“ Ans pasikelia, eina virtuvėn, vis pažvelgamas per petį, ar seku iš paskos. Priėjo prie savo dėžutės po stalu, atsitūpė, parodė smakru į ją ir gailiai sako: „miau-miau“. Pasižiūriu ir aš – na viskas aišku – smėlis visas šlapias, plius pastatyta abstrakcionistinė skulptūra, bet kurioje šiuolaikinio meno parodoje laisvai galinti paimti prizines vietas. Na taip, mūsų švaruolis tokion dėžutėn nelips. Planavau ją tvarkyti vakare, teko skubiai daryti ryte – negi kankinsi žvėrių visą dieną.
O paskui buvo nuleista padanga. Vienžo – ne mano diena… 🙁
kaip tik prisiminiau to italo dainą apie katiniuką 😀 http://www.youtube.com/watch?v=tcGDh6NfjAM eik iš čia eik iš čia katiniukai eik iš čia 😀
Daina tai idėjiškai gera, atlikėją – į muilą!
Kaip idomu, smelis vrtuvej? O kaip gi kvapai? 🙂
Sugeria smėlis. Be to, mūsų Dipsi tai DipsO – neapsikentėme savo laiku jo myžaliojimų po visą butą, o ir šunys ant viršaus vis savo žymes dar statydavo 🙁
Mes vonioj laikydavom smeli, o be to „skulpturas“ isrankioti reikia iskart po padarymo, nes anu smelis nelabai sugers 🙂
Visiskai pritariu Eugenijui 🙂 Mano Shantis nors ir irgo „ono“, bet vistiek kaciuku kvapiukas tai yra 🙂 Sloga, keiciant smeli, pramusa ir jokiu Otlivint’u nereikai 🙂
svarbiause laiku valyti… t.y daznai valyti ir nieko… ir isrinkti iskart, ta net katinas zino…