Tapatybė yra nepagaunama sąvoka. Mes jaučiame, kad esame priversti apibrėžti save panaudojant nedidelį kiekį (standartinių) vaidmenų ir sąmoningų charakterio bruožų, net jei jie nė vienas tiksliai neišreiškia mūsų pačių savęs supratimo. Ta maišatis, kurioje kažkur murkdosi mūsų tikroji prigimtis, dar labiau komplikuota visuomenės pastovaus reikalavimo pažaboti tiek daug savo jausminių, protinių ir dvasinių bruožų vardan „visuomenės intereso“. O juk mūsų tikrasis „aš“ egzistuoja mumyse nepriklausomai nuo to, pripažįstame mes tai ar ne, jaučiame tai ar ne. Juk taip dažnai jis paslėptas giliai po baimėmis ir išmoktu elgesiu…
Ir kai kada staiga ateina suvokimas to, kad nebeturime kitos išeities, kaip tik pradėti gyventi savo tikrąjį gyvenimą, atmesdami visuomenės suformuotą luobą. Be abejo, savęs atradimas reikalauja ne tik laiko, bet ir drąsos. Juk toks patogus savęs, kaip visuomenės varžtelio, suvokimas ilgą laiką toli gražu nepalengvina bandymų atskirti savąjį „aš“ nuo to „aš“, kuris sukurtas susitarti su pasauliu aplinkui. Juk jau vaikystėje mes greit išmokstame elgtis ir kalbėti taip, kaip „pridera“, kad kiti būtų mumis patenkinti. O atmesti tas roles ir bruožus, išsivaduoti iš baimų kai kada ne tik sunku, bet ir pavojinga. Bet gal verta vardan pačio savęs?
Atskleisti save patį
Sau 28th, 2010 by grumlinas