Feed on
Posts
Comments
«
»

Atodrėkio nuotykiai

Vas 20th, 2010 by

Grįžau vakar namolio iš ligoninės ir išėjom su mažuoju basetėliu pasivaikščioti. Atodrėkis toks gana neblogas, oras net kvepia drėgme. Sniegas irgi pamažėle lyg ir bando tirpti, bet dar nelabai skuba. Tai va, bevaikščiojant ir pastebėjau, kad su atodrėkiu kartais gali ir į ne visai malonius nuotykius įsirauti.
Laiptinės kaimynas, kad pastatyti savo awto į nakvynės vietą, turi užvažiuoti priekiniais ratais ant bordiūro tokiame pravažiavime tarp mūsų ir gretimo namų. Šaligatvio ten nėra, kaip prieš 50 metų papylė žvyro – taip jis ir tebėra. Kai pasninga – praeiviai ištrypia takelį, kiemsargis jį kažkiek išplatina. Kol nebuvo atodrėkio, kaimynas užvažiuodavo nedaug – pusnys trukdė, dabar gi sniegas pakrito ir kaimynas pavažiavo kiek toliau. Rezultatas – dvi ratais iškastos pusapvalės duobės iki pat ašių. Įtariu, kad išvažiavo ne pats, turėjo šauktis, kad kas pastumtų. Apgaulingas tas sukritęs sniegas vistik…
Panaši situacija prie gretimo namo, kur mudu su basetėliu ratuką treplenam. Ten išvis palei namą siauras aklas įvažiavimas, tiek užstatytas automobiliais, kad vos-vos pravažiuoti eina. Tai daugelis kaip atvažiuoja į kiemą, taip ir parkuojasi nosimi į bordiūrą. Prireikus išvažiuoti – paduoda atgal, o tada važiuoja pravažiavimu iki namo galo, kur yra tokia pieva šalia buvusio sportinio aikštyno. Ten apsisuka ir gali išvažiuoti atgal. Na, pacukai su golpeliais mėgsta toje pievoje „saules“ pasukti, žolę visiškai išmaldami, tai kiemsargis kai kada neapsikentęs užverčia dalį pievos nugenėtomis medžių šakomis, kad žolė atsigautų, nes pacukai juk nemoka tų šakų į šoną panešti. Šią žiemą ten vyko gana atsargus judėjimas, nes pievoje irgi sniego pusnys tokios galingos buvo. Na bet dabar jos pakrito, tad vienas iš „šustriakų“ matyt nutarė šauniai pamanevruoti ir išvarė giliai pievon. Šiaip matyti, kad žmogelis turbūt gyvenime daugiau į nežinomą pusnį nebevažiuos: varantieji ratai ne tik prasikasė per sniegą, bet ir įsikasė vienu ratu kokius 15cm į pievą. Išraustoje duobėje medžio nepasodinsi, bet kokius agrastus ar serbentus – ramiai. Kadangi užsikasta buvo giliai, tai mašina aiškiai sėdo dugnu ant sniego. VISU dugnu. Nes sniege iškasta stačiakampė mašinos dydžio duobė, iš kurios dugno vietomis kyšo žolė 😀 Kiek „šustriakas“ kasė – nežinau, bet mažai tai tikrai nepasirodė.
Na ir aš šiandien pats patyriau, kai turėjau pajudėti nuo ligoninės iš nevalyto sniego košės – bandai lėtai važiuoti – ratai prasisuka, bandai pasiūbuoti pirmyn-atgal, kad iššoktum – mašiną meta į šoną, tik žiūrėk kd kaimynui šonui nepatiunintum.
O kur šitos pasakos moralas? O moralai du – pirmas: žiema greit parodo, ar moki važiuoti, ar tik vairą sukioti; antras: jau geriau, kad vietoje to žmogaus sukelto globalinio klimato atšilimo, kai ir šalta, ir per sniegus perlipti neina, būtų kokia tradicinė lietuviška žiema 😉

Posted in Įdomu, auto

Comments are closed.