Feed on
Posts
Comments
«
»

Šeštadienio mintis apmąstymui

Kov 6th, 2010 by

Negi reikia keisti draugus tik todėl, kad mes suprantame, jog draugai pasikeitė?

Posted in mintys

19 Responses to “Šeštadienio mintis apmąstymui”

  1. Eugenijus parašė:
    2010/03/06 09:01

    Nedaejo 😀

    • grumlinas parašė:
      2010/03/06 09:33

      Viskas laikui bėgant kinta. Ir žmonės taip pat. Jeigu pasikeitė tavo draugai – argi būtina ieškoti naujų, jeigu tai tikri DRAUGAI? Scania gerai paaiškino esmę – kažkodėl mes manome, kad draugai turi būti tokie, kokius mes juos norime matyti. O juk ir jie turi savo asmenybes.

  2. scania parašė:
    2010/03/06 09:12

    Būna, kad apie draugus turim išankstinę nuomonę – ir kai pamatom, kad žmogus ne toks, kokiu mes jį įsivaizduojam – negalim atleisti jam tokios išdavystės 😀
    Nors klaida – mūsų pusėje 😉
    Draugystė turi augti – žmonės keičiasi, draugystė turi keistis.
    Arba nutrūkti…

  3. Eugenijus parašė:
    2010/03/06 10:26

    Na nzn… man vistiek nesuprantamas… Gal todel, kad turiu tik galbut tris draugus? Ir as nemanau, kad jie turi buti tokie kokie itiktu man:)
    Ai einu miegot 😀

  4. Marius parašė:
    2010/03/06 14:04

    Tai kad toks gyvenimas, deja. Pasikeičia draugai, pasikeičia jų vertybės, pasikeičia galiausiai jų poreikiai draugams; pasikeitusiam draugui pats lieki nebereikalingas ir neįdomus. Ir ką tuomet darysi, jei bandai tą draugą kalbint, bet kalba „atbulais dantimis“, o ir kalbėt lyg ir nebelieka apie ką, nes jo interesai pasikeičia?

    • grumlinas parašė:
      2010/03/06 18:21

      Svarbu ne tai, kad „draugai“ palieka tave. Svarbu tai, kad tu nepaliktum draugų.

      • scania parašė:
        2010/03/06 19:09

        +100 !!!

      • Marius parašė:
        2010/03/07 00:30

        Nežinau, ar mes tą patį turim „momeny“. Bet kaip galėčiau nepalikt tokių, kurie „spjovė“ ant manęs? Jei esu reikalingas – tvarka, bet jei žmogus nuolat rodo nenorą bendraut ir pan. – negi žemintis ir prašyt, kad viskas būtų kaip kadaise?
        O ir kitas dar dalykas. Tarkim, apturiu gyvenime įvairių asmeninių sunkumų pats, ir norisi tiesiog pabūti vienam,- be skaipų, be mobiliakų; nesinori, kad žmonės (kad ir nenorėdami nieko blogo) zyztų, kas naujo. Bet tai juk nėra draugų palikimas, nes negali sunkumai tęstis amžinai…

        • scania parašė:
          2010/03/07 09:03

          „Maumeny“ turim: „aš tau draugas, tu man ką?“ – yra negerai. Blogai, kai draugai reikalingi „imti“, nes draugai yra kai „duoti“. Nesvarbu – kaip kitas mano, svarbu, kad pats neišduotum.
          Bet tik kalbant apie draugus, ne apie spjaudukus 😀
          Šiaip gyvenime – nevadink draugu to, kam negalėsi atleisti visko 😉
          O tikram draugui atleisi ir kelių metų tylą, ir dar balažin ką – gal jam taip geriau buvo?

  5. Juodulys parašė:
    2010/03/06 19:12

    O aš kuo toliau manau, kad žmonės iš esmės nesikeičia, ypač į gerąją pusę.

  6. Eugenijus parašė:
    2010/03/06 19:25

    Pamiegojau, pamasciau…. Pasakymas aktualus tiems, kam „kiekvienas sutiktas“ yra draugas. Vadinasi ne man.

  7. Giedrė parašė:
    2010/03/06 23:34

    aišku kad nereikia! gi draugystės sampratoje glūdi visa esmė – in good or bad things, jei pasikeitimas kažkas sudaro problemų jas reikia tuojau pat ir spręst, o ne padžiaut ant lievos virvės ilgus santykius..

    • grumlinas parašė:
      2010/03/06 23:41

      Kai viskas tarpusavyje čiki – bepigu draugauti. Gal tiesiog reikia suvokti, kad vėjo gūsis užgesina žvakę, bet įpučia laužą