Kai kada taip sau braidant internetuose, gali ištraukti ypatingai įdomių dalykų apie savo vaikystės vasarų vietas. Yra toks kaimas Žemaitijoje, Šilutės rajone, kokie 8km nuo Švėkšnos miestelio, Bliūdsukiais vadinamas. Ten va ir buvo man vaikystėje-paauglystėje ten Visatos centras, nes gyvenimas mieste/mokykloje buvo tik tarp kitko, o visi prasmingo malonumai vyko būtent ten 😉
Tai va, tekstukas, privertęs ne tik mane žioptelėti, bet ir mano brangiausiąją, kaip šitų reikalų biškį specialistę, susidomėti:
Aišku, visa ta pagoniška kosmologija gal ne visiems priimtina, nes juk kai kas iki šiol tebeneigia ir atomo egzistavimą, bet skaitosi tai įdomiai. Šiaip kas žino, gal ir yra ten kažkas, kas mane kiekvieną vasarą šaukdavo į tas vietas visiems trims atostogų mėnesiams, ir man iš tikrųjų visiškai nereikėjo jokių kitų vietų – pilnai pakako tų apylinkių. Taigi, perskaičiau, apmąsčiau ir pabandžiau viską tokian žemėlapin sudėlioti – nagi tikrai įdomus paveikslėlis gavosi. Ai, tiesa, dar pamąsčiau – jei jau tikrai 2012 bus svieto pabaiga – gal man ten nerti ir pralaukti, kad jau tokia ta vieta ypatinga?
Ir dar – beieškant šiaip info apie Bliūdsukius, radau dalyką, kuris mane nustebino dar labiau – pakelės Marijos Maloningosios koplytėlės ant ąžuolo nuotrauką, datuojamą 1966 metais. Septyneri metai man tuomet buvo ir nieko dar nesupratau… Kažkaip praėjusią vasarą nenuvažiavau į tas vietas, tad nežinau, ar ši koplytėlė dabar dar išlikusi (nors ir įtraukta į Klaipėdos apskrities paveldą), tačiau mano vaikystės metais ji visada, kai tik prasidėdavo pavasarinis žydėjimas ir iki pat vėlyvo rudens, būdavo papuošta pamerktomis gėlėmis ir labai gerbiama – kad ir kaip beskubėdavo moterėlės, prieidavo ir, maldą sukalbėjusios, persižegnodavo.
Buvo tose apylinkėse dar viena koplytėlė palei keliuką, ėjusį Žvelesio upelio slėnio viršumi, bet, pirmajam (o ten jie siautė dukart) melioracijos monstrui praėjus, nebeliko netoliese sodybų ir ta koplytėlė sunyko nebeprižiūrima. O dideli kryžiai kiekvienoje sodyboje buvusiame kruopščiai prižiūrimame gėlių darželyje tuomet stovėjo – o dabar kryžiadirbystės tradicijos kaimuose užleido vietą normaliam girtuokliavimui 🙁
P.S. Vienžo, nostalgius nostalgissimus permanentus gaunasi, o ne tinklaraštis… Įtariu, skaitytojai tuoj švilpti pradės. O jei dar sugalvosiu kokią tų apylinkių atvaizdavimo įvairių laikotarpių žemėlapiuose daugiatomę studiją pradėti, bo įdomių dalykėlių atradau, tai tada išvis… 😀
Nebuvo čia nei ežerų nei upių, tik mažas prūdas prie namų, bet buvo šiluma širdies močiutės- ji tartum saulė šildė mus.
Nebuvo luna parko čia, ledų ir cirko, užtat žaidimų mums užteko, fantazijos lakios, Smiltynėj traktoriai važiavo – plytų gabalai, kankorėžiai gyveno ir statėsi namai.
-> Dalia – gali būti rimtas viso šito tęsinys – regis, pagavau kablį 😉