Dėmesio! Toliau bus nuobodi pseudo-mokslinė studija iš kartografijos srities, bandant palyginti tą pačią vietovę 1952 ir 2005 metais, tad jei nemėgstate daug raidžių – toliau skaityti neverta 😉
Rašydamas serialą „Taip buvo:“, kiekvieną kartą suvokiu, kad tas mano minimas pasaulis yra nuėjęs nebūtin, o manyje tėra likę tik prisiminimai apie jį. Be abejo, jis kažkiek idealizuotas, tačiau visdėlto stengiuosi būti maksimaliai objektyvus, rašydamas apie tai, kas buvo, kad nepirsigalvočiau to, kas nebuvo. Gal todėl tie mano įrašai nėra visa-aprėpiantys, nes toli gražu jau nebe viską prisimenu – juk nemažai metų praėjo.
Bet va vis prisimenu, kaip atrodė tos vaikystės vietos kadaise ir pamąstau, kad turbūt nė vienas mano blog’o skaitytojas, jaunesnis nei 35 metai, jau nebėra matęs natūralios Lietuvos, dar nesuniokotos melioracijos. Nekalbu apie atskirus išsaugotus fragmentus tipo Labanoro giria, Čepkelių raistas ar nacionaliniiai parkai – tiesiog tie, kas kilę iš kaimų, turbūt prisimena tik numelioruotą nykų ir lygų kraštovaizdį a la Panevėžio rajono lygumos.
Man pasisekė savo mamos gimtinę vaikystėje dar keli kartus pamatyti iki pirmojo melioracijos taifūno, nusiaubusio palyginti mažai paliestą Lietuvos gamtą maždaug 196x-197x metais. Paskui buvo antras raundas, kuris pribaigė ir tai, kas buvo dar išlikę, tad dabar ten pliki ir nykūs laukai, ant kurių nusėda žvyrkeliu pravažiuojančių automobilių pakeltos dulkės.
Na, įžanga gavosi tragiškai ilga, bet… 😉
Taigi, prisiminęs, kad mūsų institute lygtai yra išlikusios 1949-1952 metais atiliktos Lietuvos aerofotonuotraukos fragmentų, nuėjau archyvan ir atradau vieną vienintelę savo vaikystės pustoninę kaimo aerofotonuotrauką, atliktą 1952-06-23. Laimei, joje buvo atžymos apie tam tikrus geodezinius taškus, tad ta nuotrauka išliko (nuotraukos be atžymų kadaise buvo sunaikintos). Nusiskenavau, tad galima ją palyginti su 2005 metų spalvota aerofotonuotrauka. Pakitimai stulbinantys, ir aišku, kad gamtos nebeliko, o tik sukultūrintas landšaftas. Nors, kai teko pro tas vietas pravažiuoti, nebevalomi melioracijos grioviai pradeda užželti krūmais ir medžiais, žolių šaknys greit užkimš drenažą, tad po kažkiek laiko pamažu, bet užtikrintai gamta apgydys piktžaizdes, padarytas žmogaus noro turėti daugiau pievų ar auginti daugiau bulvių. Ko, kaip dabar paaiškėjo, niekam visiškai nereikia.
Taigi, trys aerofotonuotraukos su trumpu komentaru:
Privestos prie maždaug vienodo mastelio ir sujungtos 1952 (pustoninė) ir 2005 (spalvota) aerofotonuotraukos, apimančios didžiąją vietovės dalį – matome, kokia buvo natūrali gamta, ir kas beliko po dviejų melioracijų. Nors spalvotoje nuotraukoje matosi, kaip apačioje esantis drenažo griovys (kadaise buvęs vingiuotas Karnuolio upelis) užželia medžiais, kas vėliau garantuoja natūralų vietovės užpelkėjimą.
1952 (pustoninė) aerofotonuotrauka, kurioje pateiktas padidintas vietovės fragmentas, leidžiantis detaliau įvertinti tuometinę natūralią vietovės būklę – vingiuoti upeliai, nedideli dirbamos žemės sklypai, apsodinti medžiais, daug jauno miško. Paradoksalu tai, kad sugebėjau vizualiai prisiminti beveik visus šioje nuotraukoje matomus su sodyba susijusius objektus, nors man tuomet buvo 4-8 metai, o pati nuotrauka daryta prieš 11-15 metų ir pakitimų yra.
2005 (spalvota) aerofotonuotrauka (parsitempta iš www.maps.lt), kurioje pateiktas padidintas vietovės fragmentas, leidžiantis detaliau įvertinti dabartinę sukultūrintą vietovės būklę – tiesūs kanalai, didžiuliai atviri dirbamos žemės (ariamos ir pievų) plotai, subrendęs miškas, daugybė naujų statinių, matosi sugriautos kolūkio fermos ir daržinės.
Įdomu turbūt tai, kad dalies sodybų ar pastatų, kurias aš prisimenu iš vaikystės, nėra nei senoje nuotraukoje (tuomet jų dar nebuvo), nei naujoje (jie jau nugriauti). Reiks bandyti paieškoti tarpinės aerofotonuotraukos palyginimui.
Tiesa – pabandžiau paieškoti tos vietovės žemėlapių, kažką pavyko rasti internetuose, kažką žada pateikti kolekcionieriai-kaupėjai – reiks pabandyti atlikti kažką panašaus į studiją. Neskai paėmiau 1915 metų Vokietijos karinį M1:25000 žemėlapį – senelių sodybos nėra, kaip ir kelio per kaimą, o pats kaimas miškuose – visdėlto labai įdomūs dalykai va taip netyčia išlenda.
Grumlinai,įdomia ir prasminga veikla užsiėmėt.Sveikinu !
p.s. kažką panašaus ir aš bandau daryti.
-> robertas – na, mano visos veiklos būna įdomios ir prasmingos – kol neužlūžtu dėl venų ar kitų priežasčių 😀
Nors, va su citroenais buvo kurį laiką total-štilius, bet vėl pradėjau ruošti ir skelbti bent paviršutinišką medžiagą apie juos
O čia tai yra man labai artimos ir brangios vietos, plius kartografija mano darbas, tai gal tikrai vistik kažką suruošiu įdomaus ir prasmingo (bent jau du skaitytojus tam tikrai turiu 😉 )
Norėčiau pasisakyti kaip:
beveik 30 metis,
mokslažmogis kuris buvo priverstras pajausti kas įvykę, nes mėnesį laiko lopeta kasinėjo tuos numelioriuotus Žemaitijos laukus ir miškus.
Pradžiai – matosi, kad Grumlino gimtieji laukai lyginant su kitomis vietomis nuotraukoje yra bene labiausiai pasikeitę. Žodžiu plotas lyginimui atrinktas tendencingai 😉 Tose pačiose nuotraukuose kitose vietose galima pastebėti ir „natūralėjimo“ tendencijas – gryžtantys miškai.
Toliau. Kas labiausiai priverčia kruptelti? Melioracijos ir arimo poveikis dirvožemiui, anglies ciklui. Nežinau ar būsiu visai tikslus, bet itariu, kad vandens lygis vidutiniškai visur yra nuleistas daugiau nei metrą. Ten kur anksčiau nuolat telkšodavo balos dabar karaliauja Grumlino minimos dulkės. Dirvožemyje sukaupta organika gavusi oro įra. Kiekvienas m2 žemės kai neužšalęs nuolat išskiria CO2. Žemės be arimo pėdsakų aptikti Lietuvoje praktiškai yra nebeįmanoma. Jei sovietmečiu žemelės neišprievartavo traktoriaus plūgas (25 cm) tai anksčiau bent arklas (<17 cm) perskrodė. Visur kur nelygus reljefas šlaituose bribraukta juodžemio – atreipkite dėmesį kokia vasarą čia vešli žolė (reikia žiūrėti netrešiamuose laukuose). Kalvų viršūnės nudraskytos. Pakaskit – juodžemio paviršiuje tik keli cm. Augalija skurdi.
Žodžiu įspūdingai prisidirbome per 50 metų. Galbūt esame bepročiai. Fiziškai naikinome kiek galėjome. Dabar chemikalus pilam. Kaži kiek laiko laikys žemelė? 😉 100? Gal net.. 200 metų? O gal protas mums sugrįš? 🙂
Jei iš arti žvelgi, ranka lieti, žmogaus poveikis visur jaučiamas. Panašiai buvo ir prieš 50 metų. Taip, gal kiek daugiau mažai paliestų plotų buvo, bet siūlau nekalbėti apie tuometinę natūralią gamtą. Kur ten natūralumas 1950 m.? Išpjauti miškai, išarti laukai.
Žinoma, iš toli upių vagos virtę melioracijos grioviais labai vaizdžiai atrodo. Tai geriausiai matomi mūsų vykdytų "patobulinimų" palikti randai. Vis dėlto, jie tik lapeliai, o šaknelės gerokai rimtesnės.
Pabaigai:
1) siūlau džiaugtis ir rūpintis "atskirais išsaugotais fragmentais tipo Labanoro giria, Čepkelių raistu ar nacionaliniais parkais". Vis mažiau žmonių suvokia jų vertę,
2) metu akmenį į Grumlinišką daržą – nebūtų kartografavimo, nebūtų AGI, būtų anarchija ir betvarkė tai greičiau atsikurtų mūsų gamta, natūralumas ir laukiniškumas 😉 Siūlau įvykdyti kokią nors diversiją. Vardan Lietuvos gamtos!
3) konstruktyvesnis pasiūlymas būtų organizuoti parodą skirtą Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtemečiui, kurioje būtų eksponuojami iš atrinktų Lietuvos vietų ortofotonuotraukų paruošti stereo vaizdai. Pamatyti tokią parodą viena didžiausių mano svajonių. Pojūtis neprilygstamas kai matai kiekvieną medelį, namelį… Dabar ir prieš keliasdešimt metų. Žymiai geriau nei minitiūrinių meno dirbinių paroda ala blusa su kurpėmis, gėlė iš plauko ir pan.
-> Vytautas – nu tu čia mostelėjai iš kulkosvydžio kairėn ir dešinėn 😉 Kontratakuojam 😉 :
dėl anuometinės „natūralios“ – taip, buvo iškirstų miškų+išartų laukų, tačiau
hidrografijos tinklas iš esmės buvo natūralus
melioracija buvo fragmentinė ir tik lokaliai įtakojanti gruntinius vandenis
apie esminius reljefo pokyčius, kaip kad nubuldozerintos kalvelės, užpiltos žemumėlės, iš esmės pakeistos upelių vagos ir net kryptys – net kalbos nėjo
nuotraukos apačioje matosi iki pat retmiškiu apžėlusios šlapios pievos – tiek šlapios, jog senelis turėjo susipilti keliuką, kad galėtų iš tų pievų išsivežti šieną
Taip kad gamta dar buvo ganėtinai natūrali, palyginti su dabartiniu lendšaftu
Dėl pabaigos tesių:
1) niekam ta gamtosauga labai nerūpi, matomos tik gražios vietos naujaponių viloms statyti, kur statybos „kažkodėl“ draudžiamos
2) nekaltink duonriekio peilio, kad juo žmogų nudūrė – ir nebūsi apkaltintas pats, kad statistika iššaukia begalinį norą vis gerinti ir gerinti rodiklius, tad ir būdavo priimami atitinkami sprendimai pvz. numelioruoti dar-ir-dar-ir-dar 😉
3) kam tas rūpi? koks iš to biznis? nematau galimybės generuoti atriedučius 😉
Suprantu Jus, bet galimas ir kitoks požiūris 😉
To meto kraštovaizdis atrodė kitaip dėl kitokio ūkininkavimo, bet jis nebuvo natūralus. Veikiau – įprastas tuomet gimusiems.
Natūrali Lietuva – miškais apaugusi Lietuva. Tarpukario, pokario Lietuva – mažiausiai natūrali per visą istoriją. Jei Lietuvos miškingumas didėja ji tampa natūralesnė. T.y. jos šiluminis balansas, paklotinio paviršiaus poveikis oro masėms, CO2 konservavimo galimybės artėja prie būdingų vidutinei klimato juostai. Be to, kiek žinau, miškai savo šaknimis daro panašų poveikį kaip ir melioracija – gerina vandens skverbimąsi gylyn. T.y. mūsų protėviai iškirsdami miškus jau prie melioraciją visuotinai buvo pakeitę dirvožemius, hidrologinį rėžimą ir mikroklimatą. Ar pieva vietoje miško iš kurios nuolat šalinama biomasė yra natūralumas?
Pabaiga:
„Niekam ta gamtosauga labai nerūpi“. Patikslinimas – Homo sovieticus suvokiama tik tai ką jis mato šiandien ir čia. Dievo, per procesus kuriamos/nuolat atgaminamos tvarkos suvokimo/gebėjimo ją pastebėti ir saugoti nėra. Taigi, tūlam Lietuviui natūralumas kelia nostalgiją, žadina romantiškus jausmus, o gamtosauga – jo gamyba – ne. Teisę naudotis gamta visi laikome savaime suprantama, o apie pareigą ja rūpintis jis yra linkęs pamiršti. Plauna visiems smegenis visokios Rūtos Rutkelytės, kad saugomos teritorijos, institucinė gamtos apsauga niekam nereikalinga, kad sutaupysim uždarę VSTT, sumažinsim biurokratijos. Ir visi ploja rankytėm už genialias mintis, tarsi nežinodami, kad nebegalės nuvažiuot vasarą prie ežero, į mišką, nes ten bus investavęs koks vokietis. Po kurio laiko bus viskas kas gražiausia tvorom aptverta. Vaikščiosim ten kur galima ir skūsimės, dejuosim kokia skurdi mūsų aplinka.
Smagiausia gyvenime yra tai, kad patys būdami aistringi naikintojai, norėjau pasakyt kūrėjai ir vartotojai žodžiais labai nuoširdžiai giname tai ką kasdienine savo veikla (neveikimu) diena iš dienos taip atkakliai netiesiogiai naikinam. Bet, o ką daryt?
Juk viskas dėl riedučių:
protėviai išpjovė mišką,
mes su pasididžiavimu gerinom laukus – kasėm griovius, nes davė pinigų,
mūsų vaikai pagal mūsų darytas nuotraukas atkasinės tai ką užkasėm, nes jiems reikės efektyviai įsisavinti ES lėšas. Jie su pasididžiavimu atkūrinės gamtą.
Kad gyventi yra būtina kurti pridėtinę vertę. Ar ne smagus beprotnamis? 🙂 Gerai, kad ramu, kad praėjo tie laikai, kai iš dviejų prieš mus atsidūrusių tikslų buvo renkamasis tas, kuris mus padaro kilnesniais, garbingesniais ir doresniais žmonėmis. 😉
-> Vytautas – na kaslink tos „natūralios gamtos“ sąvokos, tai mudu pradedam diskutuoti dėl velnių kiekio ant adatos galiuko 😉 Tiesiog turime skirtingas „natūralios gamtos“ sąvokas, nes vėlgi tas natūralumas kaip filmas gali būti sukamas atgal, tik va kada gji jį sustabdyti?
Jei pažvelgsi į http://www.grumlinas.lt/kartografija/9631_1280x1024f2.jpg , viršuje pamatysi tokią pelkėtą medžiais apaugusią vietą. Karo metu ten kilo gaisras, degęs tris metus. Yep, tris metus smilko. Po karo ten kurį laiką buvo kasamos durpės, aš tą vietą ~1966 užtikau kaip iš kraštų apaugusią medžiais didžiulę stačiakampę seklią kūdrą, pilną vandens. Už jos tebebuvo raistas, pilnas gyvačių. Po pirmosios melioracijos lukusius medžius iškirto, viską ten išlygino, bandė kažką sėti-akėti, šnipštas gavosi, tai paliko ramybėje, nes iš esmės tai buvo grynas durpinis dirvožemis. Užtai mes turėjome prievolę kasdien iš to eks-durpyno pririnkti po karutį sudžiūvusių šaknų ir medžių nuolaužų, kad nereiktų deginti gerų malkų. Po poros metų natūraliu (o gal ir dirbtiniu, nzn) būdu ta teritorija pradėjo užaugti beržynėliu, kuris pamažu pavirto beržynu-šabakštynu. Ir jei pažvelgsi į http://www.grumlinas.lt/kartografija/2009_1280x1024.jpg , tai gali net nesuvokti, kad per 50 metų ši teritorija dukart radikaliai pasikeitė, nes pirmas įspūdis – tiesiog medžiai užaugo iur turime gražų natūralų mišką 😉
O kaslink pridėtinės vertės kūrimo – deja, žmogaus prigimties grobuoniškoji dalis paėmė viršų. Tad panašu, kad kilnesni, garbingesni, doresni kaip visuomenė jau nebebūsime – individai iškrenta už patikimumo intrevalo ribų.
Pasakojimas apie durpyną jau žymiai mielesnis mano smegenims. Patiko 🙂 Dėl ko tos manosios smegenys gražių ir romantiškų pasakų negali pakęsti.. Visų tų istorijų apie geruosius Smetonos laikus ir natūralią gamtą. Gal todėl, kad jos užliuliuoja ir ateitį nuvertina?
Smagu žinoti, kad didžioji dalis miškų, tie kuriuos nuolat matome važiuodami keliais pro mašinų langus, tarp dirbamų žemių esantys plotai, auga tik ten kur dirbti nepavyko. 3 variantai:
1) durpžemiai – anksčiau nedirta, nes šlapia. Nusausinus, nedirbama nes neišeina,
2) smėlynai – pirmieji lt gyvenę žmonės ten dirbo, apsistodavo kur sausa. Čia šiuo metu kaip kopūstai yra auginamos pušys 🙂
3) šlaitai ir kalvos – kur nepatogu naudoti techniką ir kvailas žmonių elgesys derlingumą sunaikina akimirsniu.
Žinoma yra keli procentai „natūralių“ miškų (tie kurie tarpūkarį netyčia liko neiškirsti). Miškininkų bajeris, kad jei nori pamatyti seną pušį Lietuvoje reikia važiuoti į Vingio parką Vilniuje gerai atspindi esamą būklę. Netgi Labanoro girioje tik lopinėliai senesnio miško. Visa kita – kopustynas.
-> Vytautas – pala, pala, nematau pas save pasakų apie geruosius Smetonos laikus – kai iš 6 nepilnų hektarų perpus su šlapiom pievom reikėjo šeimą su 8 vaikais išmaitinti…
Kaslink natūralios gamtos – čia jau mudu šnekam kas apie Joną, kas apie sijoną – su skirtingu supratimu. Man 1952ųjų nuotraukoje esanti gamta yra natūrali, playginus su dabartine; pačiam, kaip jaunam radikalui „we want it all“ Lietuvoje natūralios gamtos tuo metu kaip ir nebebuvo. Bet tai jau požiūrio taškų skirtumas, nes šitie dalykai yra subjektyvūs, o aš nerašau mokslinio traktato – tiesiog konstatuoju, kad 1952 dar matomi išlikę natūralios gamtos elementai (o man tai natūrali gamta 😛 ) buvo pilnai sunaikinti po 1965 😉
Hm, įdomu būtų pririšti prie koordinačių. Ypač tą ’52. Plotas nedidelis, galima nesivarginti dėl projekcijų. Uždėt kad ir ant Google Earth, palyginimui 😀
Pabandyk – tauta tavęs neužmirš 😉
Susirankiojau dar kelis skridimus plius žemėlapius internetuose rankioju – įdomus užsiėmimas
vienas klausimas – pamąstymas pusiau į temą – ar galėjo būti Karnuolio upelis, jei visi kanalai aplink Švėkšną vadinami karnoliais, žemaitiškai tariant – „karnuolees?“ 😉
-> Snegole – taip, upelis pakalnėje palei Ūtos girelę, kurio ištakos buvo kažkur ties Būdviečių mišku (gal tie pavadinimai ir girdėti 😉 ) vadinosi Karnuolis. Dabar jis prosto bevardis melioracijos griovys, pamažu baigiantis užželti medžiais ir krūmais. Šiaip pagal http://www.samogit.lt/ZZ_2009_3/ZZ_2009_1vidus71-72b.pdf Karnuolis – vandeningas griovys, įtekantis į upelį. Mes gi kildinome tą pavadinimą iš žodžio „karna“, nes palei tą upelį augo daug liepų, nuo kurių plėšdavo karnas vyžoms pinti.
Peržiūrėjau Jūsų prisegtą 2005 metų aeronuotrauką bet ir anksčiau kiek pamenu šioje teritorijoje kitų sodybų lig ir nebuvo.Matosi buvusios „naujos“ satybos fermų griuvėsiai, Šlajaus, Raukčio, Žasyčio sodybos, ant kalniuko dabartinių dviaukščių pastatai. O kas liečia upelius, tai toje vietovėje yra ir buvo tik vienintelis Žvelesys. O karnolis, tai tų laikų melioracinio griovio pavadinias, vaikystėje teko ne vieno karnoliaus krantus šienauti. Teko ir Ūtos kaime šalia ir netik, buvusios Kurmių sodybos karves ganyti, ten buvo kažkada iškastas karnolis, bet jokiu būdu tai nebuvo upelis. Nors iš kitos pusės, jeigu savaime vanduo teka, kad ir dirbtinis tai ir upelis.
-> Edmundas – įtartinai gerai žinai gyventojų pavardes, ar ne iš tų vietų būsi? 😉
Dėl Karnolio – jis taip buvo vadinamas ir tuo laiku, kai buvo dar natūralus vingiuotas upelis – prieš 1967(?) melioraciją. Tad turbūt šis žodis atitinka tiesiog bevardę vandentaką, o kadangi melioracija suvarė tuos upelius į grioviuus, tai juos siejame su melioracijos grioviais. Po melioracijos mano ata seneliai dar naudojo sąvoką Kanalas
Grumlinas – Jūs, teisus aš ten gimiau ir augau todėl kiekvienas kampelis iki skausmo pažystamas. Labai įdomu būtų sužinoti Jūsų senelio pavardę, tikrai turėčiau žinoti kur sodybą buvo. Aš gana neblogai prisimenu 1967 m. melioraciją . Ir visdėlto pavadinimas karnuolis man visų pirma asocijuojasi su grioviu einančių per mišką kuris yra Bliudsukių ir Pempiškių kaimų ribose. Kaip mano tėvas pasakojo, šis griovys prieš, ar per pirmą pasaulinį karą buvo iškastas kaip gynybinė užtvara, bet ten jokių karinių veiksmų taip ir neįvyko. Ir nuo senų laikų tas griovys karnuoliu buvo vadinamas. Po melioracijos kaimo gyventojai ir kitus melioracijos griovius karnuoliais pradėjo vadinti.
-> Edmundas – mano senelių ata Jokūbo ir Anastazijos Žąsyčių sodyba tebėra savo vietoje – per kalnelį nuo parduotuvės ir girininkijos, šalia „Alpono ir Valerijos“ sodybos (nežinau, kas ten dabar begyvena, nes sodyba apleista). Sodyboje dabar gyvena mano pusbrolis Edmundas Žąsytis ir dėdė Mamertas Macijauskas. Sodyba mano giliam liūdesiui ganėtinai užleista 🙁
Kalsink karnuolio – kaip minėjau, mūsų familijoje Karnuoliu būtent buvo vadinamas tas natūralus upelis dabartinio melioracijos griovio vietoje per pievas tarp Blkiūdsukų ir Ūtyos girelės. Bet matyt tai bus bendrinio griovio pavadinimo „karnuolis“ pavertimas vietovardžiu. Prie progos pabandysiu dar ištardyti savo tetas, kaip tas upelis dar vadinosi kitaip
Tiesa – klausimux apie Būdviečių kaimą – kur galėjo būti Šlajų sodyba, sunaikinta maždaug prieš 30 metų – šiapus Žvelesio Bliūdsukų pusėje ar anapus Žvelesio? Iš jos gali būti išlikęs didelis ąžuolas. Yra viena pažįstama iš Švėkšnos, kurios senelė kadaise gyveno toje sodyboje, bet jos atmintis tų laikų nesiekia
Sveitas margas, čiut ne giminės esam – Žasyčio Edmo tėvas ir mano tėvas, abu amžinatilsi, buvo antros kartos pusbroliai.
Ir patys vaikystėje ko gero buvom susidūre, atsimenu vaikus atostogaujančius Jokūbo sodyboje. Su Danute Macijauskaite ir berots vardo tisliai nebeprisimenu Vaciu Macijausku neblogai sutarėme.
O Šlajų ne vienas aplinkui gyveno, Būdviečių kaime dar ir dabar tebestovi Šlajaus Juozo sodyba, tiesa atsatatyta, dabar sūnus Petras gyvena. Jie turėjo nemažą prūda vaikystėje visi Bliūdsukių vaikai rinkdavosi maudytis. Šiek tiek toliau , beveik ant kalno krašto kiti Šlajai gyveno. Atsimenu toje šeimoje moteriškė mokanti siūti gyveno, kažkodėl MARTI vadinosi. Pasiskambinau broliui, pasitikslinau deja šios sodybos nebėra, bet jos vietą tiksliai prisimenu nes dažnai lankydavomės.
-> Edmundas – žr. e-muilą 🙂