Kadangi šeštadienį teko atšvęsti tai, kas bus pirmadienį, o dokumentuose įrašyta, kad bus trečiadienį, tai šiandien apie rimtas beigi protingas temas rašyti neišeina. Norisi išgert kažko gaivinančio, tad gal apie ta ir parašysim.
Šiandienos trisdešimtmetis, patekęs į kokius 1985uosius sovietinius, turbūt žiopteltų iš nuostabos, pamatęs, kad tame pasaulyje NĖRA tokių įprastų vienkartinių indų. Ta prasme, jie yra, bet tikrai taip nepaplitę, kaip dabar. Be abejo, buvo ir kartoninės lėkštutės, ir kartoniniai puodukai tiek gerti, tiek ledams, daug kas gal priemena ir briaunotas vienkartines aliumines lėkšteles pakelės šašlykinėse, bet tiek plastmasės palink tikrai nebuvo. Turbūt visi praėjo0 tą etapą, kai neišmesdavo didelių butelių iš po coca-colos ar lenkiškų limonadų, nes jie labai tiko vežtis vandenį atsigėrimui kur išvykon – sovietmečiu plastmasinių butelių niekas negamino.
Na o atsigaivinimui mieste buvo trys opcijos:
1) gazuotas vanduo iš automatų
2) sultys iš konuso formos indų parduotuvėse
3) gira iš „bačkų“ lauke vasaros metu
Taigi, gazuotas vanduo iš automatų. Iš pradžių buvo labai gražūs klasikiniai suapvalinti gazuoto vandens automatai. Jie stovėjo visur – parduotuvėse, gatvėse, parkuose – kur tik buvo galima atvesti vandenį stiklinių praplovimui ir nuleisti kanalizacijon panaudotą. Paskui juos pakeitė baisūs kampuoti naujadarai, kurių vieną iki šiol galima pamatyti užeigoje „Pas Juozą“ netoli Palangos. Ir senieji, ir naujieji sąžiningai girdė ištroškėlius dviejų rūšių gazuotu vandeniu: be sirupo už 1 kapeiką ir su sirupu už 3 kapeikas. Koks tai buvo sirupas – nežinau – jis buvos tiesiog sirupas ir tiek. Tačiau gazuoto vandens skonis buvo žymiai geresnis, nei dabartinių iš plastikinių bambalių – angliarūgštė buvo tiekiama tiesiai iš baliono. Įtariu, kad dabar yra milijonas Jevrosojūzo nurodymų, neleidžiančių palikti angliarūgštės baliono va taip automate, nepastačius šalia ginkluoto apsauginio, todėl tie automatai ir išmirė. O gal taip nutiko todėl, kad buvo pritaikytas kitas milijonas Jevrosojūzo nurodymų higienos klausimais. Nes automate, kaip taisyklė, būdavo viena-dvi tradicinės briaunotos stiklinės. Atsigėręs įstatydavai ją dugnu viršun į plovimo lizdą, spusteldavai ir vandens srovė išplaudavo tą stiklinę. Na o sekantis gėrovas irgi spusteldavo kontroliniam šūviui praplovimui. Įtariu, kad dabartiniai sterilofilai numirtų iš troškulio prie tokio „nehigieniško“ agregato. Būdami mokiniais, labai mėgom gerti vandenį „su dvigubu sirupu“ – įmeti 3 kapeikas, prileidi tik sirupo, ištrauki stiklinę ir palauki, kol nubėgs tiesiog gazuotas vanduo, po to įmeti dar 3 kapeikas ir tada jau piliesi pilną stiklinę. Galbūt, tai nostalgija, bet tokio skanaus vandens dabar nė viena firma nepagamina.
Ai va, besimokant Maskvoje (1987-88), ten Centriniame Univermage užtikau gazuoto vandens automatus su pilstomais „Tarchunu“ ir „Baikalu“, kurie tuo metu prekyboje buvo pasidarę deficitu. Tai apturėdavau malonumą, atsigėręs – jie man labai patiko 🙂
Pradėjus dirbti Kaune, institute stovėjo nemokamo gazuoto vandens automatas. Bet be sirupo 😉 Užtai vėlgi buvo du variantai – grynai gazuotas vanduo ir gazuotas vanduo su trupučiu druskos. Tai būdavo toks kaip ir legalus pretekstas tiems, kas nerūko, eiti atsigerti vandens ir taip pasidaryti pertraukėlę pasišnekėjmui.
Žiemai gatvėse stovinčius automatus uždengdavo mediniais skydais – iki sekančios vasaros. Na o vasarą gatvėse vykdavo prekyba natūralios fermentacijos gira (tai ne tuo dabartiniu chemikalų mišiniu) iš bačkų – statinių ant ratų. Vėlgi jos stovėdavo ten, kur budavo galima privesti vandenį stiklinių praplovimui, o panaudotą vandenį gumine žarna nuleisdavo į artimiausią kanalizacijos šulinį. Kadangi tuomet alumi nesidomėjau, tai žinau tik giros kainas: stiklinė (0,25ltr) – 3 kapeikos, mažas bokalas (0,5ltr) – 6kp., didelis bokalas (1.0ltr) – 12kp. Panašiose bačkose būdavo ir pilstomas alus, bet va kainų neprisimenu. Karštom vasaros dienom prie bačkų nusidriekdavo eilės, kai kurie pirkėjai atsinešdavo trilitrius stiklainius prisipilti išsinešimui. Be abejo, vaikai pasakodavo miesto legendas, kaip kad – kad alus būtų stipresnis, į bačką įmeta nudvėsusią katę 😉
Na o žiemą-vasarą parduotuvėse (daržovių skyriuose) ir stovimose užkandinėse galėdavai atsigerti sulčių iš tokių apversto konuso formos indų. Standartinis komplektas buvo trys rūšys: pomidorų (raudonos), obuolių (gelsvos) ir raudonųjų vynuogių (bordavos). Konusus užpildydavo iš trilitrinių stiklainių su sultimis, tad jos būdavo tikrai neskiestos. Kainų neprisimenu, bet lygtai ~10kp/stiklinė. Na, obuoliai ir vynuogės tai buvo tokie, kokie iš stiklainių, o va pomidorų sultys buvo beskonės, tad į jas dėdavaisi druskos – stovėjo stiklinė su vandeniu, į kurią būdavo įmerkta pora arbatinių šaukštelių, ir greta kita stiklinė su rupia druska (kuri Jevrosojūzo įtakoje dabar vos ne ūkinė prekė). Šaukšteliu pakabini kažkiek druskos, susiberi į savo sultis, išmaišai ir šaukštelį vėl merki vandenin. Baisingai nehigieniška, ania? Užtai kiek šiukšlių buvo mažiau gaminama, ania?
UPD.
Tarp kitko, chroniukai pasinaudodavo tomis stiklinėmis vaisiukui suvartoti, bet sąžningai grąžindavo į vietą, jei būdavo tik viena stiklinė – savotiškas garbės kodeksas.
Kai kuriose parduotuvėse stovėdavo po 2 komplektus tų konusų, tai, kaip minėta, būdavo papildomas pasirinkimas – slyvos, persikai, beržai.
Alaus automatus Sportrūmyje po priminimo atsiminiau, su vynelio-matais kaip ir neteko susidurti.
Jooo, užpildomus sifonus prisimenu – pats tempdavau ir grįždamass namo nusiurbdavau gerokai 😉 Toje pačioje sifonų pildykloje ant R.Armijos ir G.Vilties kampo užpildydavo ir TUŠINUKŲ ŠIRDELES, kas turbūt šiandien iškrenta už suvokimo protu ribų ir turbūt tegali būti laikoma mitu
Nealkoholiniių girdyklų fotogalerija
Gazirovkės atsigerdavome ir nemokamai.Tam naudodavom varinę vielą su gale užlenkta kilpute – puikus 3 kapeikų imitatorius 😀
Reikėdavo įspirti kaire koja, ir nereikėdavo vielutės 😉
Darbe yra gazuoto aparatas, ir praeitam darbe buvo 🙂
Šiaip vanduo yra klaikus, bet gazuotą kažkaip galima gerti, nors ir angliarūgštė techninė (kas tau pirks medicininę dėl juodnugarių 😀 )
Beje, skoniui ir poveikiui nusakyti kolegos naudoja žodį „švitras“ 😀
Mano studijų metais (81-86) stiklinė slyvų sulčių (mmmm, gardumėlis :)) Vilniuje kainuodavo 16 kap.
Maskvoj mačiau aparatus, kur vietoj gazirovkės alus bėgo. 20 kapeikų kainavo.
Pasakojo man, kad pastačius Sporto rūmus Vilniuje juose irgi tokie buvo, gal kas matė, pasakykit ar tikrai taip?
->Grumlinas: Konusus užpildydavo iš trilitrinių stiklainių su sultimis, tad jos būdavo tikrai neskiestos
Stiklainy tai tikrai buvo neskiestos, o konuse tai jau kaip kam pasisekdavo. 🙂
Vieną vasarą, kai norėjau iš to baisiojo automato atsigert „mineralinio“ (deja, kaip neretai buvo, aparatas neveikė), pavogė man dviratį, kurį palikau prie parduotuvės 🙁
Beje, gan neseniai gavau persiųstą pamąstymą apie „tada-dabar“, powerpoint formatu. Kaip tik yra tokių minčių apie „super higienas“ ir kitas šiuolaikines paranojas, ir kad tuomet, nebūdami tiek pamišę dėl visų šitų dalykų, buvom ir sveikesni, ir laimingesni…
Laimingesni – faktas, gi vaikystė/jaunystė 🙂 Sveikesni – labai abejoju…
Ar žinote, kad populiariosios briaunotos stiklinės („granionkė“) autorė yra žymi skulptorė Vera Muchina, sukūrusi vieną pagrindinių SSSR, Mosfilmo ir ВДНХ simbolių – gigantišką nerūdyjančio plieno „Darbininko ir valstietės“ skulptūrą
o kaip dabar pamenu – buvo krautuvė, į šalia jos esančią taros supirktuvę atnešdavau du pieno butelius, už juos nusipirkdavau ledų rodos ir gazirofkės 😀 ir kaip tų stiklinių niekas neišparceliavo? 🙂 o dar juokingiau, kad taip smagiai bakterijom visi keitėmės, kas šiais laikais būtų visiškai neįmanoma 😀
Ta pati „granionkė“ buvo sėkmingai sovietų desantininkų naudojama Afganistane. Patruliuojančio malūnsparnio ekipažas visada su savimi turėdavo dėžę granatų F-1 ir daug stiklinių. Kam?
Ginamosios granatos F-1 skeveldros pavojingos 200 m spinduliu, todėl stiklinė buvo naudojama kaip savotiškas lėtintuvas: granatą kišdavo į stiklinę taip, kad sprogdiklio svertas (vadinamoji „čeka“) liktų ųžspaustas ištraukus žiedą. Taip apdorotas granatas galima buvo mėtyti skrendant nedideliame aukštyje, nes sprogdiklio svertas atsilaisvindavo tik granatai atsitrenkus į žemę (nesvarbu – į uolas, žemę ar smėlį, 600 g granata vien savo svoriu suplėšydavo stiklinę), o tada ekipažas turėdavo dar 3-4 sekundes autams išnešti….
dar kolega grimlinai uzmirsote vyno(vaisiuko) pilstymo apartus.
Labiausiai įsiminęs dalykas iš gazuoto vandens aparatų – aplink stiklines besisukančios vapsvos 🙂
O už sulčių indus tai ačiū, turbūt pusantro dešimtmečio nė nebuvau pagalvojęs apie juos 😀
Tik va stiklines automatuose aš kažkodėl ne tokias, kaip nuotraukoje atsimenu – labiau tas klasikines granionas.
Beje, ar granionom dar kur nors prekiauja? Atsimenu, kokiais 2002-ais mačiau Maximos bazėj, bet nuo to laiko niekur nepastebėjau.
O toks super daiktas. Vieną iš tėvų pavyko iškaulinti, bet norisi daugiau…
Ir kai pagalvoji, ilgalaikiškumas produkto – tris dešimtmečius atlaikė, kai tuo tarpu iš prieš penkmetį pirktų 5 panašaus stiklo storumo stiklinių viena beliko…
Granionų stiklinių mačiau Klinikose – gulėjau su akies uždegimu prieš porą metų, tai vieną ‘vietinę’ išsikeičiau į savo, dabar užtat namie raritetą turiu 😉
Papildymai:
Iš gazuoto vandens automatų yra tekę net gerti vyną – Kryme, tokiam Sudake. Kainavo 10 kapeikų ir stovėjo pliaže tiesiai po genujiečių tvirtove. Vienas šauniausių prisiminimų.
Sulčių buvo įvairesnis asortimentas: pamenu slyvų, obuolių – aronijos ir kitokių variantų.
Alus Sporto rūmuose Vilniuje bėgo iš automatų. Patvirtinu.
Šiaaip tos gazirovkės buvo tuberkuliozės platinimo židiniai, bet ir dabar vėl tuberkuliozė atgimsta.
sakyč tbc niekur ir nebuvo dingusi 😀
Niekur ir nedings, nešiotojai – 90% visų žmonių, ir stiklinės ne kažin kiek ir kaltos.
Matyt menkas biznis vaistininkams iš tuberkuliozės, ne gyvūnų gripai gi. Jei gerai nuklausiau, nuo tuberkuliozės pernai mirė 300, bet tylu visiškai. Nuo kiaulių gripo mirė keletas, klyksmai kiek aptilo tik dabar, kai nepanaudotą vakciną išmetė.
nuo kiaulių gripo mirė tikrai daugiau nei keletas. neoficialiais duomenimis, apie šimtas. o biznis ir dar koks yra, vaistų reikia kasdien, o kiekis SAUJA vaistų, rimtai, sauja vaistų, kuriuos gamina vienas monopolis…
Tada čia visai neaišku – gal to monopolio lobistai prastoki?
Šiaip, tai visa tikrinimo sistema sugriauta, seniau visiems būdavo privaloma kartą per metus pasitikrinti, dabar kaip ir ne. Mokyklose irgi kasmet kažką ten rankon brėždavo. Netgi važinėdavo rentgeno stotys ant ratų po visus užkampius.
Na, pas mus mieste miškingoj prestižinėj daly tub. poliklinika buvo, tai jos jau nebeliko, džiovininkai jau bendroj poliklinikoj. 🙂
nemanau, kad prasti, liga yra ir bus.. reklamuojasi pati, t’skanat. Be to nuo TBC miršta labiau seni, o vat gripas šienojo darbingus ir NETGI vaikus.
Brėžimas rankon, Mantu mėginys šiaip.. nieko vertas yra, nes visiem yra teigiamas (su kai kuriom išimtim) nes gali rodyti tiek imunitetą tiek prasidėjusią ligą, tiek susitikimą su TBC bacila..tai ir nedaro jo dabar. O neafišuoja dėl to, kad žurnalistai manau, nieko neiškapsto, nes LT ir sifilis neblogai siaučia ir dar keletas smagių infekcinių ligų. Reik tik atidžiau pažiūrėt 🙂
o mes kaip nuo temos nukrypom 😀
Ir vis dėl to ta grąžinama stiklo tara turėjo privalumų- tuomet miškai nebuvo užversti plastikiniais, o ir stikliniais buteliais.
Daugiabriaunė stiklinė gal tikrai skulptūrės Muchinos kūrinys, šiaip tai pošlykštė, bet čia įdėtoje foto – tiesiog šedevras.
Dėl higienos, tai buvo dar tokie „cūdai“:
-alaviniai puodeliai, lenciūgu pririšti prie geriamo vandens aliuminio bakelio su kraneliu. Pvz. – mokyklose.
-atributas ant kiekvienos tribūnos – stiklinis grafinas, padėklas ir stiklinė (dažniausiai „pagerinta“)
Dar – traukiniuose arbata, paduodama plonasienėse stiklinėse su ažūriniu metaliniu padėkliuku.
Sulciu tai neatsimenu, o teva, stovinti eileja giros ir „gazirovkes“ automata – puikiai 🙂 Ir tik sovietmeciui einant „ant pabaigos“ mani toptelejo mintis apie nehigieniska stikliniu plovima – o juk plauna tik dugna 🙂
Berods dar tarybiniais laikais pirkau (ir iki šiol sėkmingai kasdien tebenaudoju) „granioną“ stiklinę, tik truputį modernesnę,- apatinė dalis briaunuota, o viršutinė tvarkingai užapvalinta; nors ant dugno užrašyta kaina 9 kap., bet parduotuvėj pamenu nuplėšė keliasdešimt 🙂
Oi, faini buvo laikai…Gira iš bačkų – skani skaniausia :-)Mūsų, vaikų, pareiga buvo pristatyti ją į namus trijų litrų stiklainiais arba bidonėliais iš tų pačių garsiųjų bačkų „ant kampo“, o sifonų pildyti kiemo vaikų delegacija eidavo į Gedimino gatvę, kur buvo sifoninė, ir kur sifonus pildydavo žydas pardavėjas. Vienas sifonas būdavo pripildomas gazuotu vandeniu be priedų, o antrasis – būtinai su dviguba doze sirupo, labiausiai vertinamas buvo kriaušių :-))) Žinoma, paskui labai smagiai iki pat namų tiesiai iš sifono snapelio buvo ragaujama, koks sirupas skanesnis. Šlapi būdavome iki ausų nuo to ragavimo…
Buvo smagių dalykų, nes vaikystė. Bet tikrai nenorėčiau, kad tokie laikai grįžtų.
Va būtent – tai, kad prisimename tam tikrus momentus su šypsena, visiškai nereiškia noro grįžti atgal į tą laikmetį