Feed on
Posts
Comments
«
»

Pirmadienio mintis apmąstymui

Bal 12th, 2010 by

Kažkodėl daugumai mūsų darantys įspūdį daiktai yra sudėtingi, brangūs ir aplipinti dzindziliukais
O jei rezultatas pasiektas paprastai, pigiai ir kukliai – tai neįspūdinga

Posted in mintys

19 Responses to “Pirmadienio mintis apmąstymui”

  1. Denis parašė:
    2010/04/12 10:22

    so true, so true.

    Bet užtat, žmogaus, kai jam dvasiškai sunku, niekad nepaguodžia sudėtingi, brangūs ir aplipinti dzindziliukais reiškiniai, bet praskaidrina būtį koks nors paprastas dalykas ar nutikimas, koks menkniekis.

    • grumlinas parašė:
      2010/04/12 12:01

      -> Denis – kai kada, grįžus iš komandiruočių, kur persiėdi lašišų ir kitkokių skanėstų – nieko nėra maloniau kaip juoda duona su sviestu ir paprastu sūriu

  2. benamis parašė:
    2010/04/12 11:40

    Nesutinku.
    Labai paprasta sukurti kažką apkrauti didelio su daug visokių pribumbasų.
    Kaip vat reikia suprojektuoti pačiam prieškambarį, kad patogus būtų, tai esmė, kad kuo mažiau perkrautas būtų, o neišeina.
    Mano visgi mintis paprastume genialumas, tik tą paprastumą iš dzinguliukų išvaduoti labai sunku.

    • grumlinas parašė:
      2010/04/12 12:04

      -> benamis – žinau, pats projektavau institutui unikalius kompiuterinius baldus 😉
      Teko apžiūrėti ir būti pavežtam 1950 metų gamybos, bet 1935 metų konstrukcijos auto. Langai be mygtukų, bet komforto ir vidinio pozityvo žymiai daugiau, nei šiuolaikiniusoe ewroboxuose

      Даешь борьбу с прибамбасами!

  3. Andu parašė:
    2010/04/12 11:55

    tai todėl, kad viskas matuojama tik pinigais, žiūrima kiek į kiekvieną daiktą sukišta pinigų (dažnai visai be reikalo) – ubago mentalitetas.
    Dar tarybiniais laikais per TV buvo rodomas laidų ciklas apie Japonijos amatininkus – dailidė, kitas gamino bambukines meškeres, dar kitas vėl kažką gamino – bet jie buvo geriausi. Ne turtingiausi, babkėm aptekę, bet geriausi savo amato atstovai: pvz. dailidė didesnę laidos dalį galando obliaus geležtę, o paskui nuo didžiulio balkio nuobliavo pačią ploniausią pasaulyje drožlę.
    Tai primena seną husarišką anekdotą:
    – Поручик, вы любите детей?
    – Нет, но сам процесс…
    Tiesiog pamiršome džiaugtis įvairiomis smulkmenomis, paprasčiausia akimirka ar veiksmu.

    • grumlinas parašė:
      2010/04/12 12:06

      -> Andu – dzindziliukai generuoja kainą, bet toli gražu ne vertę (nepainioti su PVM, kurią ir generuoja visokie šūdukai)
      O tokių amatininkų mačiau ir aš neperseniausiai Egipte – sėdi sau diedelis ir kala sua žalvario lakštą – gamina bliūdą. Plaktukas ir kaltukas, jokių Bosh’ų 😉

      • Andu parašė:
        2010/04/12 12:29

        Gal ne apie tai – japonų ginklakalys savo asmenženklį ant kardo geležtės išgraviruodavo taip, kad jis būdavo matomas tik nuėmus rankeną ir gardą (ant gardos būdavo iškalamas samurajaus giminės ženklas). O pagal dabartinius rinkodaros reikalavimus tokia geležtė tiesiog dingtų po etiketėmis ir emblemomis: „rūdą kasė meistras Tadanori“, „kuvaldą kardui kalti pagamino meistras Shizama Kagosimos prefektūroje šauniojo kunigaikščio Ito valdose“, „Medžio anglis tiekė pono Nitojamos anglių degykla“, „geležtę poliravo ponas Nitokanawa, poliravimui naudodamas pono Janisukos firminę pastą, kuri taip pat tinka ir dantų protezams valyti“… etc.

      • Njaa parašė:
        2010/04/12 12:29

        …sėdi sau Njaa ir siuva dukrai sijoną rankomis. Eitų pas anytą, prašytų siuvimo mašinos – bet ne, durnė, vargsta pati – ba kitaip kažkaip… nesportiška 🙂

        • grumlinas parašė:
          2010/04/12 12:48

          -> Njaa – baik sportuoti, eik siuvamašinės parsinešti 😉

          • Njaa parašė:
            2010/04/12 12:50

            Negaliu, man fobija bilekokiai pavojingai technikai, jei tik ji sudėtingesnė už mėsmalę. Aš dabar ir meistrystes pristabdžiau, ba niekur nerandu rankinio grąžto – o elektrinio nieks neprivers imt į rankas. :/

  4. grumlinas parašė:
    2010/04/12 12:57

    -> Njaa – retrogradė, vienžo 😉

  5. Siesta parašė:
    2010/04/12 14:08

    čia visai kaip su tarybiniais baldais 😀 paėmė prancūzišką gotiškai apipavidalintą lovą, nupjovė išraitytas atkaltes, nupjovė kreivai įdomias kojytes ir va – keturkampė taisyklinga lova 🙂 taip ir su virtuvės baldais padarė. paprasta, bet tikrai neįspūdinga

    • grumlinas parašė:
      2010/04/12 14:17

      -> Siesta – paprastas ir prastas nėra vienas ir tas pats 😉

      • Siesta parašė:
        2010/04/12 15:56

        bet pats procesas tai žavingas, nesakykit 🙂 kai man bičiuliai papasakojo, tai visą vakarą apie tai galvojau: „nu akurat“

  6. benamis parašė:
    2010/04/12 15:32

    Teko kažkada dirbti su baldais, tiksliau visą savo darbininkišką karjerą, tai teko pamatyti ir itališko minimalizmo pavyzdžių, ten vos neabstrakčios formos prikeltos atlikti funkcijai, tai paprastumas genialume.

  7. scania parašė:
    2010/04/12 18:04

    Ne visas paprastumas yra genialus; bet sudėtingai ir genialiai padaryti – dar sunkiau 😀
    Meistras ima dvi spalvas ir nutapo paveikslą; tepliorius krauna visas „gražiausias“ spalvas, nors nesuvaldo nė vienos…
    Mėgstu mechaniką – manau, tai beveik menas. Su techniniais sprendimais dažnai susiduriu. Bijau, kad Inžinierių nebeliko… Gal jie konkursų į darbą nepraeina?! 😀
    Senesnėse mašinose – dar būna genialaus paprastumo, dabartinėse – net ir prasto paprastumo ne itin… 😀