Istorija, kurios mus moko mokykloje, dažniausiai tėra mitų rinkinys, skirtas tenkinti tuo metu valdančios daugumos poreikius. Besidomint JAV istorija, kažkaip išlindo pora įdomių mitų.
1) Garsioji „Bostono arbatėlė“, kuri visada pristatoma kaip amerikiečių sukilimo prieš britų valdžią pradžia, tebuvo maištas, sukeltas arbatos kontrabandistų, kai Britanijos Parlamentas panaikino muitus arbatai ir taip sužlugdė jų pelningą biznį.
2) Džordžas Vašingtonas, vienas iš labiausiai garbinamų kovos už amerikiečių Nepriklausomybę lyderių, buvo labai vidutinis karininkas, vos nepakliuvęs į karo lauko teismą už pasidavimą ir su trenksmu išvytas iš kariuomenės, vedė turtingą našlę dėl pinigų ir stipriai investavo į žemių už Ohajo upės pirkimą. Kai Britanijos valdžia nutarė, jog žemės už Ohajo upės turi likti indėnų valdomos, Vašingtonas ir kiti investuotojai pradėjo maištą, kad apginti savo „nuosavybę“.
kaip ir mūsiškis Tadas Blinda — plėšikas.
-> Rokas Arbušis – kas juk ir yra teisybė 😉
Smalsu, kas šios info šaltinis? Čia dabar moko mokyklose?
-> Giedrulis – radau kažkur internetuose. bet jei atidžiai paskaitysi tą pačią Wikipediją, o taip pat pažiūrėsi laidas per History – lenda ta pati info 😉
Labai teisinga mintis, kad valdžia pasitelkdama formuoja mūsų vertybes.
Teko girdėti apie Petrą Cvirką, kad jis te kažkoks ruselis ar lenkelis buvęs, o ta jo kūryba… ir kažkaip esu linkęs tikėti.
-> benamis – na nea, teko vaikystėje skaityti tokią atsiminimų knygą apie Cvirką – lietuvis buvo, bet raudonskūris kaip reta. Šiaip tai jis su Paleckiu turbūt du didžiausi niekšai iš inteligentų 1940aisiais.
Tai va, papildei mane geriau nei pats galėjau parašyti – raudonskūris.
Mums tipo būsimiems istorikams sakoma, jog istorikas kuria istorija, tai va, taip ir sukuriama teisinga istorija.
Arba dar viena interpretacija, kad žalgirio mūšis anoks čia laimėjimas, greičiau valdovo klaida.
Taigi, formuoja mus formuoja kaip duonos kepalus.
… ir užsilenkė kaip šuva – gydėsi nuo askaridžių (galėjo gi po tupyklos kada ir nusimazgoti šūdinus šikinkrapščius) ir ant tų stiprių vaistukų arielkos užsimetė – va širdis ir neatlaikė.
Geriausią bajerį esu išgirdęs iš savo piešimo mokytojo: kai Cvirką laidojo, per patį pakasynų mitingo gražumą, staiga iš minios prie karsto išgriūva girtas kaip tapkė Paulius Širvys ir pareiškia:“Nereikėjo, Petrai, spalvotos gert…“
-> Andu – Širvys visad buvo liaudies balsas:
„Neduokit vaikams degtukų,
o Širviui degtinės;
Nupirkit Gorbulskiui peruką,
kad skirtųs galva nuo šikynės“
kvailys buvo tas P. C., o is principo galejo tapti puikiu erotiniu noveliu rasytoju….
-> Yo! – jooo, tas politikavimas ne vieną perpsektyvų žmogų pražudė