Feed on
Posts
Comments

Dažnam nutinka kristi dugnan, ir neretai vietoje pagalbos tesusilaukiame tik spyrių. Bet kartais žmonės, iš kurių tikiesi tik dar vieno spyrio, yra tie, kurie padeda pakilti.

7 Responses to “Trečiadienio mintis apmąstymui”

  1. MariukasM parašė:

    Krisdamas žemyn labai greitai supranti, kas yra tavo tikrieji draugai, o kas tik buvo prilipęs prie šiknos kaip lapas. Kitas momentas – pasikeičia požiūris į žmones, t.y nusiimi rožinius akinius.

    • grumlinas parašė:

      -> MariukasM – tsakant, draugus nelaimėje pažinsi

      • scania parašė:

        Padėk žmogui, tai jis dar paprašys 😀 Čia ta kita pusė, kuria nesigiriama, tiesiog tyliai naudojama 😀
        Gal jau minėjau, kad pirma pamoka, išmokta darbe, buvo – tie, kas šaiposi, gali padėti, o tie, kurie mandagūs – ir bėdoje tyliai praeis pro šalį 😀
        Kartais būna bėdų, kai vėliau supranti, kad … gerai, kad nepadėjo. Kad būtent pačiam reikėjo įveikti.
        Dažnai bėdos parodo, kokios neteisingos nuomonės buvo apie žmones. Ne dėl jų savybių, o dėl nuosavo noro viską įvertinti, užkabinti vieną ar kitą nuomonę.
        Per tas bėdas išmokau nepasitikėti žmonėmis. Sumažėjo „savų“. Bet liko tik tikri 🙂

  2. benamis parašė:

    o kartais nukritęs dugnan, jau neberandi kelio į viršų.

  3. Taškas parašė:

    -Sveikas, Bilai, kaip gyveni? -išsikišęs per 51 aukšto langą klausia Džonas.
    -Puikiai – atsako Bilas, krentantis iš 101 aukšto.

    Maždaug tokį anekdotą skaičiau sovietmečiu. Tada pasirodė juokingas- atseit juodasis humoras.
    Vagnoriaus laikais supratau- kitoks atsakymas tiesiog nepriimtinas.
    Dabar manau- optimizmas būtinas – juk Bilui liko net 50 aukštų… Nesvarbu, kad krist. O ir apačioj gal batutas.

    • grumlinas parašė:

      -> taškas – na taip – iki pusės pripiltos stiklinės fenomenas – vienam ji pusiau tuščia, kitam pusiau pilna, o kai kam pats tas 😉