Autoportretas žalumos fone
Bal 29th, 2010 by grumlinas
Posted in foto, gražūs vaizdai
5 Responses to “Autoportretas žalumos fone”
-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Tadas apie Apie / Contact
- ndl apie Apie / Contact
- Voldemaras apie Ir vėl name
- Taškąs apie Vėl namie
- grumlinas apie Vėl namie
Kategorijos
Žymos
365 žodžiai Akvarium AmyMacdonald basetėliai blog'as DeepPurple DireStraits EE-photo EG-foto Egiptas ES-foto fotopatirtis fotopuslapiai fototechnika FR-foto gabija Google+ Hiperbolė Koike kompiuterija Latvija LedZeppelin Lenkija Lietuva LT-foto LV-foto PinkFloyd PL-foto ProcolHarum Sirija SK-foto Slade SteamPunk taip buvo TheBeatles TheDoors TN-foto Tunisas UK-foto Ukraina videoteka vietelės Webshots xminde ŠvėkšnaArchyvai
Blog'ai
Citroen
Mano kūryba
Naudmenos
Palėpės radiniai
Rinktiniai puslapiai
Vertyklės
Subscribe
Metainformacija
Gražu… O aš šiandien braidžiau paupiais, kažkur Žemaitijoje, ištraukiau 2 upėtakius – iškart paleidau atgal. Na ir kas kad vienas jų centimetru viršijo leistino minimumo ribą (kitam to centimetro trūko) – tegu paauga, susitiksim kitais metais. Pabaidžiau zuikį, mačiau porą stirnų, kitoje vietoje elnią. Keista, pernai tose vietose skraidydavo daugiausia suopiai, šiemet – lingės. Kaip visada sutikau ryškiaspalvį tulžį (tiesiog lietuviškas kolibris) Bet šios dienos topas – mačiau gervių vestuvinius šokius…
… хорошо в гамте…
-> Andu – bandai supavydulinti, ania? 😉
Faina dienelė tau gavosi 🙂
Baik, tiesiog upėtakiaudamas stebiu kas vyksta aplink. Upėtakių žvejyba spiningu – tai maždaug 8-10 km ilgio krosas per brūzgynus, gervuogių prižėlusias pievas ir pelkes, laipiojimas skardžiais, slidžiais akmenimis. O nuo to kiek sugebi stebėti ir suprasti tai ka vyksta aplink priklauso ir pasirenkama žūklės taktika, na ir galų gale laimikis… Ir žvejoju upėtakius dažniausiai Žemaitijos upeliuose – Dzūkija yra tiek „pripėduota“ ir baidarininkų irklais nudaužyta, kad net nekyla noras pasimakaluoti kur prie Merkio, Ūlos, Straujos ar Grūdos – ten paupiais išminti prospekto pločio takai…
Gaila, kad vakar nenuėjau su suopių šeimyna pasilabinti – prieš trejetą metų pamačiau aukšto medžio viršūnėje tarp trijų šakų įspraustą lizdą, savo forma primenatį gaisrininkų kibirą, ir į jį besileidžiantį suopį, o užpernai – kaip suopių šeimyna gynė tą lizdą nuo kranklio, – garsai ir vaizdai buvo išties įspūdingi. Šios upės pakrantėse esu matęs ir kaip elnių patinai santykius aiškinosi. Beje, vakar tuo ruožu ėjo mano bičiulis, ir nors aš jį perspėjau, visvien buvo apakęs: „čia ką medžiotojų nėra? Ar tas ūkininkas elnius augina, kad 30 metrų nuo sodybos ir 20 m nuo manęs stovi ir nebijo…“ O aš vakar vos kojų neišsilaužiau vienoje „bebrų valgykloje“… 🙂
Žaliųjų devizas: „Išgelbėk medį – užmušk bebrą“
-> Andu – tu dar pafotkytum prie progos 😉
fotiko neturu – kiek su mobilka užkabinu, tiek. Įmečiau į privatą draugelio darytas fotkes – pasižiūrėjimui