Buvau bepradedąs rašyti atsakymus į tokį man pateiktą įdomų klausimyną apie anų laikų studentus, bet suvokiau, kad nesirašo. Tai, ilgai krapštęs nosį, išmąsčiau, kad per šį savaitgalį nutiko dvi šventės, tai nutariau parašyti šiek tiek apie „politiškai teisingas“ šventes anuomet.
Pirmoji iš jų, kuri man įsiminė labiausiai – tuomet Didžiosios Spalio Revoliucijos, o dabar tiesiog bolševikinio perversmo Rusijoje, metinės. Kodėl įsiminė? Kai dar buvau vaikas, būtent tądien per durnadėžę rodydavo karinį paradą Maskvoje. O vaikėzui to ir tereikia – tankai, raketos etc.itd. Ar rodydavo karinį paradą per Gegužės šventes, t.y. Tarptautinę dirbančiųjų solidarumo dieną – nebeatsimenu. Gal ir rodydavo, bet būtent Spalio šventės man buvo galimybė pamatyti karinių įdomybių. Kitas dalykas – per Gegužės šventes mes dažniausiai jau važiuodavome į kolektyvinį sodą dirbti, kuo vaikas visiškai nesižavi 🙁
Kitos šventės vaikystėje buvo praktiškai nežinomos, išskyrus Kovo 8ąją, t.y. Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Nežiūrint sovietinės propagandos, ji transformavosi į Moterų dieną, kai vyrai sveikindavo savo šeimos ir darbo moteriškes, arba Mamos dieną, kai vaikai sveikindavo savo mamas. Dabartinė Motinos diena (švęsta šį savaitgalį) man tebėra kažkokia sintetinė-plastmasinė ir negyva. Kaip ir kažkoks džinglbelzinis Kalėdų Senis, užgrobęs Senelio Šalčio vietą. Bet tai turbūt jau senatvinis marazmas 🙁
Vaiku būti gerai, nes paaugliai jau būdavo pamažu traukiami į sovietinės propagandos ratą. Vyresnių klasių moksleiviai turėjo prievolę žygiuoti spalio ir gegužės demonstracijose. Porą savaičių iki demonstracijos per fizinio lavinimo pamokas prasidėdavo žygiavimo dresūra tuometinės 21 vidurinės mokyklos stadione. Kai dabar pilnai suvokiau, jog ten kadaise buvo kapinės (žinojau jau nuo vaikystės, nes ten stadiono statybos metu mėtėsi daugybė kaulų) – net šiurpas nupurto. Žygiuodavome ir rėkdavome pasveikinimo šūkius. Iš pradžių būdavo maivymosi, bet paskui, kai būdavo pažadama, kad po gero pražygiavimo daugiau nebežygiuosime – iškart išmokdavome visų paradavimo grožybių.
Išaušus demonstracijų dienai, būdavo susirenkama sutartoje vietoje – mums tai buvo Neries krantinė prie Žvėryno tilto – išsirikiuodavome ir, sulaukus savo eilės, prasidėdavo žygiavimas. Sunkiausia būdavo laikyti vienodą ritmą, nes priekyje einantys vis jį pamesdavo. O ir ko norėti iš eliolikinių paauglių? Vienuoliktokai jau gaudavo nešti sovietinių vadų-vadukų portretus, kuo labai sužavėti nebūdavo.
Tribūna, kurioje pražyguiojančius sveikindavo Lietuvos sovietinė vadovybė, stovėdavo prieš Konservatoriją, veidu į Leniną, kuris, pakėlęs ranką beveik nacistiniam pasveikinimui, laimino savo mokytinius. Tai va svarbiausia ir būdavo pražygiuoti daugmaž organizuotai pro tą tribūną, tvarkingai išrėkti VALIOOO!!! į jų paskelbtą lozungą, ir tada jau galėdavai tiesiog eiti rikiuotėje. O eiti reikėdavo iki pat Gedimino aikštės… 🙁 Tarp kitko, palei gatvę stovėdavo tikra gyva žmonių siena. Ir jie nebūdavo suvaryti KGB ar savo direktorių. Tiesiog tai būdavo šventė, kai po demonstracijos būdavo einama pasilinksminti – kas į kavinę/restoraną, kas namo prie stalo.
Artėjant link Gedimino aikštės, aš visada iškrėsdavau vieną ir tą patį šposą – likus kokiam 100 metrų iki pabaigos – nerdavau iš rikiuotės ant šaligatvio. Ir toliau eidavau šaligatviu iki pat galo, kur vėl susitikdavau su klasiokais. Kodėl taip dariau? Nežinau ir tiek. Aišku, galėčiau prisiklijuoti kokią nors disidentizmo ideologiją ir pasiskelbti pogrindininku beigi kovotoju prieš baisuosius sovietus. Na, paskui pareikalauti kokio Vyčio kryžiaus už drąsą ir sklypo Vilniaus centre. Iš bėdos Žvėryne. Bet pražiopsojau tokią galimybę savo laiku, kai buvo nesunku apsimesti „kovotoju“.
Už tokius „pasiplovimus“ iš rikiuotės manęs organiškai neapkentė mūsų fizinio lavinimo mokytojas, turėjęs Mamuto pravardę. Ko jis nedarė – ir skundė tėvams, ir moralizavo per pamokas, ir „kirto“ per mano ir taip neblizgančius fizinio lavinimo pažymius, ir bandė įtaisyti man nešti kažkokį portretą. O aš su baisiu atkaklumu „ploviausi“ iš tos rikuotės (portretą įsūdęs kažkam iš klasiokų panešti), nors tu ką 😀
Pasibaigus žygiavimui, su klasiokais turėjome tradiciją – eidavome žiūrėti filmo į tuometinį „Pergalės“ kinoteatrą. O vienuoliktoje klasėje jau įkaldavome ir alus prieš tokį vyksmą 😉
Gali kilti klausimas – ar būdavo, kas neidavo į tokius renginius? Būdavo, jei turėdavo pasiteisinimus dėl ligos. Bet kokiu atveju būdavo sudaromas dalyvavusių/nedalyvausių sąrašas ir kažkur segamas į bylą – kad būtų ką pasižiūrėti prireikus. Manau, kad kai kada ir pasižiūrėdavo.
Studijų VISI laikais būdavo atrenkama kažkokia reprezentacinė kolona, į kurią patekau tik vieną kartą. Žinau, kad po demonstracijos prisilakėme alaus Bistryčios bendrabutyje 😀
Baigęs VISI ir Kaune pradėjęs darbinę veiklą, vėlgi įkliuvau į tą pačią dviejų demonstracijų sistemą. Didelio spaudimo dalyvauti nebūdavo, tačiau institutas turėdavo „duoti“ tam tikrą kiekį žmonių demonstracijai. Tai ir eidavome pagal susidarytus sąrašus, kad būtų „pagal teisybę“. Neiti nekildavo minčių ir lai nepasakoja visokie virtuviniai disidentai, kaip jie žewriai kovojo su sovietiniu režimu, ignoruodami demonstracijas. Egzistavo tam tikras solidarumas, suvokiant situaciją: „Aš einu dabar, tu eisi sekantį kartą“. Buvo savigarba „nepakišti kewlės“ kolegoms. Aišku, prieš demonstraciją būdavo padaromas gramas (ir ne vienas) „ant šilumos“, o po eitynių jau linksmomis kompanijomis būdavo einama kur nors pabaliavoti (tokiame baliuke vienas iš mano pusbrolių susirado sau žmoną 😉 ). Į neatėjusius po švenčių darban būdavo žiūrima atlaidžiai ir pakančiai – žmogas gi serga iš po demonstracijos 😉
Apart šitų didžiųjų švenčių su paradais, buvo dar dvi švęstinos dienos – tai vasario 23 – Tarybinės Armijos ir Karinio Jūrų Laivyno diena – bei kovo 8 – Tarptautinė moterų solidarumo diena. Jau rašiau, kad šitos šventės buvo persakralizuotos į tiesiog Vyrų Dieną ir Moterų Dieną 😉 Jau besimokant VISI, mūsų grupės panelės mums įteikdavo po atviruką ar gėlytę, nors nė vienas nebuvome tarnavę kariuomenėje. Per Moterų dieną mes jas pasveikindavome gėlėmis ir vakare Bistryčios bendrabutyje kai kada būdavo rengiamas rimtas alaus balius.
Pradėjus darbinę karjerą, ta Vyrų+Moterų dienos sistema veikė ir toliau. Nieko bendro su kariuomene, politika ar moterų teisėmis tos šventės neturėjo. Kažkas panašaus turbūt ir dabar – kovo 8 ir toliau tebėra Moterų diena, atsirado Motinos diena, o Vyrų dienos kaip ir nebeliko. Darbe tos dienos būdavo proga susimesti popietiniam baliukui, kuris neretai baigdavosi dainomis.
Kalėdos, be abejo, buvo nepageidaujamų socializmui švenčių sąraše, tad jos tapo grynai šeimos švente. Mūsų šeimoje Vilniuje Kalėdos nebuvo švenčiamos – visa šeima buvome laisvamaniai. Su Kalėdomis susipažinau Kaune, susidraugavęs su savo brangiausiąja. Nors jos šeima buvo partinė-profsąjunginė, bet Kalėdas šventė, bet grynai šeimoje. Todėl ir dabar Kalėdos mūsų jau plačiai familijai tebėra proga susirinkti visai šeimai.
Užtai Naujieji Metai sovietmečiu buvo švenčiami ypač rimtai – juk jie ir turėjo eliminuoti Kalėdų šventimą. Ypač laukdavome per durnadėžę einančio tikrai neblogo tuo metu „Žydrojo žiburėkio“ iš Maskvos. O po jo eidavo „Užsienio estrada“, leidžianti ne tik girdėti, bet ir matyti atlikėjus. Šiais internetų ir jūtūbų laikais tai gal ir atrodo juokinga, bet kai pamąstai, kad internetai Lietuvon realiai atėjo po 1994ųjų… o ir buvo tuomet jie žymiai lėtesni bei skurdesni. Tad durnadėžė buvo the only option 😉
Vienžo, socialistinės šventės egzistavo. Bet greičiau aparatčikų sąmonėje ir oficialioje propagandoje. Nes liaudis/žmonės tiesiog naudojosi tokia gera proga kažkaip praskaidrinti kasdienybę 🙂
….premijas dar mokėdavo, bene 10 rublių, jei nešdavai portretą. Įkalę būdavo visi…
Liaudyje sklandydavo legendos, kad CK bufete prieš kalėdas išmesdavo geros silkės. Ir ta silkė labai greitai baigdavosi.
-> troy – yep, apie 10rb premijas už portreto nešimą gamyklose žinau, bet man tokia laimė/nelaimė nenuskilo
Įsiminė butelių kiekis po demonstracijos. Statybininkų rūmų rajone rinkdavosi kolonos, aš – VISI vakariniokas mėgdavau darbovietėje budėti, nes ne tik kokį kursinį pasidarydavau, bet dar ir atvaikšta priklausydavo.
Išeinu gal 9 val. į balkoną parūkyti – visas kiemas šurmuliuoja nuo demonstrantų, vyrai stiprinasi, atseit, toliau nuo valdžios akių… Už kokio psvalandžio matau – kiemas ištuštėjo, bet pilnas tuščių butelių… O gastronome pilnus pardavinėjo tik nuo 11 val., bet tik teoriškai.
Kita istorija, Kaune, mes, keli politechnikumo diplomantai, nusiėmę iš demonstracijos, patys , pasilipę ant Filharmonijos cokolio tą demonstraciją priiminėjam- didžiam likusio kolektyvo nustebimui ir pasipyktinimui. Vėliau net stipediją – 20 rublių – grasino nuimti už tą žygį. Būtent po tos gegužinės demonstracijos, dieną Jaunimo kavinėje grojo ansamblis ir net buvo įjungę besisukantį šokių aikštelės ratą. Pamenu- buvo tikrai smagu.
Kažkoks partinis bonzas taip norėjo šventę suliaudinti, bet, matyt, pats gavo per nosį 🙂
Šiandien galvoju – kitąmet pats savanoriškai eisiu į demonstraciją – kovoti už 8 darbo valandų trukmę… Jei kas būtų pasakęs tai jaunystėje – sakyčiau :“Propoganda“
-> Taškas – tai ir tu tipo disidentas-pogrindininkas-kovotojas su sovietiniu režimu 😀
Į dalyvavusių demonstracijose sąrašus darbovietėse žiūrėdavo, prisimenu, tėvas laukė eilės garažui, tai sąžiningai vaikščiojo, nes būdavo atvejų, kai kitokius nubuksuodavo į eilės galą. Tas pats būdavo ir su laukiančiais butų.
Bet užtat smarkiai prisišventęs grįždavo. 🙂
-> Adas – yep, profsąjunga budriai sekė, kad proletoriai savo šventę švęstų 😉
O aš buvau dar visai vaikas, jokių šių pikantiškų įdomybių nežinojau ir tiesiog sedėdavau per demonstracijas tėvui ant pečių ir džiaugavaus, kad aplink daug besišypsančių veidų, garsi muzika, vėliavelės gražios 🙂
-> Valentina – taip, nuotaika buvo pakili – galų gale tai buvo šventė, kurių visada reikia žmogaus gyvenime