Kadangi mano karma reikalaute reikalauja, kad savo paties noru įsivelčiau į kokias nors avantiūras, tai įsivėliau. Parašė bakalaurė, renkanti info apie studentiją suvietmečiu. Nesugebėjau atsisakyti [int/pan]ervuojamas, tai gavau tokį klausimyną. Sakyčiau gana įdomus, bet labai gerai atspindi dabartinį suvokimą apie sovietmetį, suformuotą „virtuvinių pogrindininkų“ mitų 😀
Anyway, kadangi man šiuo metu gili tinginystė pavasarinė depresija ir stovi krūva pradėtų rimtų rašinių, kurių visiškai nesugebu tęsti ir užbaigti, tai pabandžiau atsakyti į tuos klausimus. Vėlgi nesugebu iškart atsakyti visų, tai sunksim po lašą 😉
1977-82 metai, Vilniaus inžinerinis statybos institutas, Miestų statybos fakultetas, Taikomosios geodezijos specialybė
Noriu pabrėžti, kad nesiruošiu čia kalbėti už visą studentiją, o tik konkrečiai už savo kursą/grupę/save – nieko nėra blogiau kaip ekstrapoliuoti savo pasaulėlį į pasaulį
1. Kokie buvo santykiai su dėstytojais, atmosfera auditorijose paskaitų metu? Kokie įsimintini nutikimai?
Mūsų santykiai su dėstytojais buvo labai įvairūs, nuo draugiškų (dalis jų buvo tik-tik baigę institutus/universitetus, į kai kuriuos kreipdavomės vardais) iki pagarbių (nemažai buvo pirmųjų pokario laidų absolventai, tad naudojome „tamsta“). Iš dėstytojų pusės būdavome vadinami „kolega“. Įtampos nebuvo, kadangi tarp dėstytojų nebuvo „kirvių“. Atmosfera paskaitose dalykinė, konspektuodavome paskaitas daugmaž normaliai, bent jau aš. Tik va nusirašinėti mano dantiraštį ar juo pasinaudoti nesisekė niekam 😀
Kodėl konspektuodavome? Lietuviškų specialybės vadovėlių kai kuriomis temomis nebuvo (kaip ir nėra dabar, tik dar daugiau nėra), rusiškai ne visi iš provincijos suvažiavę šiandieniniai tikri_vilniečiai™ suprato be problemų. Vėliau pramoko, bet pradžioje buvo sunku.
Kažkokių ypatingų įsimintinų nutikimų per tuos 5 studijų metus neįvyko. Gabūt įsimintini keli dėstytojai :
1) sąlyginai „numero 1“ – dėstė mums taikomąją geodeziją. Garbaus amžiaus, tad atmintis kai kada pavesdavo. Žmona dirbo gydytoja Aukštųjų mokyklų poliklinikoje, studentai-geodezininkai prireikus galėjo „sirgti“ kiek tinkami. Sunkiai ištardavo raides „r“ ir „l“, gaudavosi „h“. Kažkada pradėjo dėstyti apie „žahninius nivehyhus“. Ilgai mes nesupratome, kas tai, kol suvokėme, jog tai žarninis nivelyras, dirbantis susisiekiančių indų principu – elementari hidrostatika. Už tai jis mūsų kursui patapo „Žahna“ 😉 Rašydamas ant lentos formules, iš pradžių žiūrėdavo į konspektus-šparagalkėles iš kišenės, paskui pradėdavo rašyti „iš atminties“. Ir užlūždavo… Kadangi matematiką išmaniau pakenčiamai, tai aš jam tik pradėjus „blūdyti“, šaukdavau „Tamsta dėsttojau, ten klaida!“ Jis mažumą neprigirdėjo, tad dar „pabrisdavo“ į formulių liūną, kol užkliūdavo suvisam. Man šaukiant, išraudęs piktai dėbčiodavo per petį, o kai aš kelis kartis nuėjęs prie lentos parodžiau klaidų grandinės pradžią – patapau biškį negerietis. Į jo specialybės egzaminą atėjau sirguliuodamas, su aukšta temperatūra, chebra praktiškai privertė laikyti egzą. Na ką – provalus totalis, gavau 3/5 ir Žahna aiškiai triumfavo. Kai mūsų kuratorius sužinojo apie mano pažymį – užpyko, nes aš gadinau visą grupės vidurkį. Be jokių skolos lapelių buvau nuvarytas perlaikyti, gavau 5/5 ir Žahna vėl triumfavo: „Matote, kohega, teheikėjo pasimokyti“. Jis turėjo įprotį, užbaigęs rašyti ant lentos, įsidėti kreidą į kišenę. Tad kreidos gabaliukų kai kada neužtekdavo. Tada jis piktai šaukdavo: „Budintis! Kuh kheida?“ Į ką gaudavo ataskymą: „Pas jus kišenėje, tamsta dėstytojau“. Jis išsitraukdavo gabaliuką, nustebęs pažiūrėdavo „O, tikhai!..“ ir rašydavo toliau. Baigiantis paskaitoms, visas plotas apie švarko šonines kišenes būdavo baltutėlis. Kažkiek apvalydavo katedros dėstytojos, o žmona jį vėl nušveisdavo iki parodinės išvaizdos.
2) sąlyginai „numero 2“ – dėstė mums klaidų teoriją. Šūstras bičas, amžinas jaunuolis, iki šiol beveik nepakitusia išvaizda. Lekcijas varė be jokių konspektų, atmintinai mokėjo visas formules su numeriais, paskaitą pradėdavo vos ne nuo to paties žodžio, kuriuo užbaigė praėjusią. Kadangi matematiką daugmaž supratau, sugebėdavau kai kada atsakyti į jo klausimus, tad patapau „lygesniu tarp lygių“. Kadangi dažnai būdavo naudojamas žodis „šiuo atveju“, tai pradinę formą jis kažkodėl naudojo „atvejAs“. Į mano pastabas, kad reikia sakyti „atvejIs“, mudu pradėdavome ilgas filologines diskusijas, nagrinėjant alternatyvas: „atvejUs“ ir „atvejYs“, tuo sukeldami daug džiaugsmo auditorijai. Vėliau jis patapo mano diplominio darbo vadovu. Beveik nevadovavo, parašiau kaip ir pats, už ką dėkingas 🙂
3) sąlyginai „numero 3“ – dėstė mums astronominę geodeziją. Mokslas ganėtinai sunkus, o dėstytojas kalbėdavo labai tyliai, tad per jo paskaitas būdavo totaliai tylu – visi, iškišę liežuvių galiukus, konspektuodavo. Įtariu, kad per mano ilgą liežuvį, o gal tai buvo kolektyvinės kūrybos rezultatas, jis tapo „Astronomu Šmukštaru“. Kada čia teko susitikti jo dukrą, kuri studijavo geodeziją po mūsų baigimo praėjus keliolika metų – jis tebebuvo „Astronomas Šmukštaras“ 😉
4) sąlyginai „numero 4“ – dėstė mus kartografiją ar kažką pan. Labai tvarkingas, akuratiškas ir preciziškas. Prisimenu jį iš vasaros geodezinės praktikos Naujojoje Vilnioje. Visada pasitempęs, išprosytas, ant galvos tokia balta megzta beretėlė. Vieną rytą jis atvyko nesiskutęs – tiesiog nespėjo. Praėjo 30 metų, o aš tebeatsimenu tą epizodą – vienintelį jo neigiamą poelgį. Puikus žmogus, naujieji lietuviški kariniai žemėlapiai jam nemažai dėkingi už išvaizdą.
5) sąlyginai „numero 5“ – dėstė mums fotogrametriją. Puikus specialistas, praktiškai niekinis pedagogas. Per paskaitas paskaitydavo kažką iš savo vadovėlio, kažką iš savo straipsnių užsienio žurnaluose. Per pratybas atsisėsdavo ant stalo ir snūduriuodavo, palikęs mus savimoksliui. Realiai neišmokome nieko, o aš išvis nesimokiau – užteko 4/5. Kuriam galui – tokių specialistų Lietuvai per metus tereikėjo 1-2. Baigiau, išvykau į Kauną ir tapau tuo vieninteliu tais metais reikalingu specialistu. Išmokau tą fotogrametriją, kur dėsies 😀 Moralė – niekad nežinai, kada atsisėsi ant ežio.
Na ką, šiandienai užteks. Ryt bandysim toliau 🙂
O stipendija buvo 40 rublių…sakyčiau daugiau nei dabar…..
-> troy – taip, mūsų kainomis iki kokių 2006 metų, kai jos neproporcingai išsaugo, tai buvo apie 400LT pagal perkamąją galią. Nepersistemgdamas gaudavau padidintą stipendiją 50rb, o pskutiniame kurse išeidavo kažkur 55rb
o aš gaudavau padidintą 60, nu buvo jau biškį laikmečiu vėliau. Šiaip į pirmą klausimą galima atsakyti, kad sovietinė ideologija didelės įtakos nagrinėjamam dalykui neturėjo, santykius ir atmosferą lėmė kiti veiksniai. Gal kitaip buvo socialinių mokslų alma materisose 🙂
-> vyr – na taip, techninėse aukštosiose ideologinio š* malimo buvo minimumas. VISI rektorius Čyras šiuo požiūriu tikrai nepersistengdavo
Tikiuosi dar parasysi irasa apie tikra studentavimas: bendrabucius/butus, alu, penktadienio vakarus ir pan.
-> Evaldas – jooo, ten virš 12 klausimų, apimančių įvairius aspektus, yra, tik va mumi nuo šito šalčio dėl žmogaus-sukelto-globalinio-klimato-atšilimo™, į tokią depresuchą įpuolė, kad nu nieko rimto ir didelio nesirašo. Net antra savaitė apie Lietuvą senuose žemėlapiuose neišsteniu 🙁
Kažkodėl prisiminiau prof.A.Rozenbliumą – Kauno halės konstruktorių. Gal dėl to, kad kartą, konsultuodamas diplominį projektą, mintinai suskaičiavo dydį dviaukštėje formulėje su keliais kvadratais. Po to patikrinau logaritmine liniuote – tiksliai.
Dar įsiminė akademikas A.Kudzys – dėl neįtikėtinos „uoslės“ per diplominio darbo gynimą atsiversti būtent „tą „puslapį, kuriame kokia nors nesąmonė.
-> Taškas – mums nuskilo nežmoniškai tuo požiūriu, kad nereikėjo mokytis sopromato, t.y. medžiagų atsparumo 😀
Man – „pacukui“ (PCS)- teko du kart . Pagrindus padėjo politechnikume toks dėstytojas Burneika. Užkliuvau jam už platėjančias kelnes, saviveiklas ir rankinį (“laksto su tuščia galva paskui tuščią kamuolį“). Kai įstojau į KPI, pasklido gandas, kad Burneika irgi pereina ten dėstyti. Buvo nelabai linksma.
Sunkiausia buvo gal tamprumo teorija, kurią dėstė Rozenbliumas junioras. Brrrr. 🙂
-> Taškas – žinau, kad dabartiniams geodezininkams sopromatą dėsto. Ne tpdėl, kad geodezija be to apsieiti negali. O todėl, kad ėstytojams trūksta krūvio. Todėl IMHO aukštasis mokslas Lietuvoje tėra diplomų gamyba
jėga!
-> studentė – rašau toliau, bet nelengvai rašosi 😉