Nusižudė 18metis. Apsirengė gražiausiais drabužiais, sėdo į ką tik padovanotą automobilį ir kaimo sodyboje nusinuodijo automobilio išmetamosiosmis dujomis. Ilgas atsisveikinimo laiškas: kažkiek problemų moksle, merginos išdavystė etc.itd. Motina visą gyvenimą su juo buvo griežta, bendravo riksmu, nėra nuoširdžiai pasikalbėjusi, tačiau pirkdavo viską, ko sūnus užsimanydavo. Dabar ji sėdi apsikabinusi tą laišką ir garsiai mąsto: „Gal reikėjo gražesnių batų? Gal reikėjo geresnio automobilio?“
Tikrai, gal būtų užtekę naujų batų?
Gal reikėjo naujų batų?
Geg 11th, 2010 by grumlinas
Čia tikra istorija, ar šiaip pamąstymas?
-> Njaa – tikra. Tiesiog be vardų ir aiškesnio identifikavimo.
Brrr. Nors – viena mano dalis sako, kad baisu, kita gana abejingai konstatuoja faktą, kad „nieko čia naujo, tokie jau tie šiuolaikiniai tėvai“.
-> Njaa – normalūs tie tėvai. Normalūs ta prasme, kad absoliuti dauguma nebesuka galvos dėl bendravimo, o „išsiperka“ nuo jo
Tai jei jau dauguma – tai normalu? Nu jo, logiška, bet nesmagu, kai pagalvoji.
pzdc 🙁
-> Denis – tai ir aš panašiai atreagavau 🙁
“nieko čia naujo, tokie jau tie šiuolaikiniai tėvai”.
Patikslinčiau kiek kitaip: nieko čia naujo, taip visada buvo. Pas jaunuolius- Verterio kančios, rimtų ir visai nerimtų dalykų sureikšminimas, savęs susireikšminimas ir pan. Pas tėvus- nemokėjimas, tingėjimas, baimė bendrauti, suprasti savo bręstančius vaikelius. Visada taip buvo. Pabėgt iš namų, pabėgt iš gyvenimo- normalūs jauno žmogaus norai. Daugumoje atvejų tie norai užeina ir praeina. Bet retkarčiais atsitinka, kad. Paskui klausinėjama: kodėl? kas atsitiko? Gal kas nors iš tikrųjų baisaus. O gal ir visai nieko ypatingo. Tiesiog neatsipeikėjo. Ranka tuo momentu nesustojo. Tiesiog pasitaikė tokia diena.
Postringauju ne APIE TĄ atvejį, o aplamai. To konkretaus ATVEJO aš juk nežinau, todėl ne apie jį.
Nesu tokia sena, kad žinočiau, kaip VISADA buvo, kalbu tik apie paskutinius 30 metų, kuriuos atsimenu.
Jei anksčiau vaikai būdavo siunčiami ravėti braškių į kaimą pas senelius ar laistyti agurkų kolektyviniame sode, ar, galų gale, pasivaikyti kamuolio kieme, tai dabar jie ramia sąžine sodinami prie kompo, kad netrukdytų mamytei tupėti pas kirpėją ar žiūrėti eilinį serialą, ar daryti karjerą. Tėvai nebeišmoko vaikų gyventi, nes, manrods, ir patys nebelabai moka.
Aišku, juk ne apie visus čia kalbam, ane? Tik apie tuos „vidutinius statistinius“? 😉
-> Njaa – deja, taip. Masinis reiškinys, koks jis bebūtų, yra normalus.
Vadinasi, vėl tenka būt prie mažumos, vėl pogrindy…
-> Njaa – gewrai, kai aš tos problemos nebeturiu, mano kūdikė 25 peržengė 😀
tai dabar ir turi- naujus batus,nauja kostiuma ir amzinus namus.
-> liuka – turi. deja… 🙁
atsiprasau uz cinizma.