…nors geriau, kad neprireiktų:
Vakar į mano giminiečių automobilį iš šoninės gatvelės įsirėžė kažkokia moteriškė. Abu auto – tik šrotan. Policija tyrė alkoholį kraujyje, ano nerasta, tačiau giminiečiams susidarė įspūdis, kad ji galbūt apsvaigusi nuo narkotikų. Teko paaiškinti, kad išsiskleidusios saugos pagalvės gali žmogų apsvaiginti porai dienų. Mūsų darbovietės vairuotojui taip buvo.
O ką aš norėjau priminti? Galbūt tai, ko nelabai mokina automokyklose: jei matote, kad avarija neišvengiama, o jūsų automobilyje įrengtos saugos pagalvės – pasiruoškite smūgiui: kojomis įsispiriate į priekį, rankomis įsiremiate į vairą ar sėdynės kraštus, nugarą prispaudžiate prie sėdynės atlošo, galvą kiek įmanoma labiau prispaudžiate prie sėdynės antgalvio. Statistika rodo, kaв 5% žuvusiųjų autoavarijose būna užmušami būtent saugos pagalvių – kakliukas daro TRAKŠT.
Sakote, elementaru? Mūsų darbovietės vairuotojas, kuriam atskaičiau būtent tokią lekciją, po įvykio pasakė: „Gerai, kad pamokinai, ką daryti. Nes galvojau, kad ta pagalvė mane užmuš“
Tikėsimės, kad mano patarimo neprireiks 😉
Bet kiek tokiu atveju naudingas tas žinojimas? Gi tomis sekundės dalimis ar ir visomis sekundėmis, man atrodo, spėja suveikti tik refleksai, o ne mąstymas.
O kiek pats esu buvęs kritinėse situacijose, tai tamstos rekomenduojama poza vairuotojui gaunasi savaime – kojos iš visų jėgų spaudžia stabdį, pats spaudies kuo giliau į sėdynę, kad atseit toliau nuo pavojaus būtum. Tiesa, gal atvirkštinė poza gautųsį, jei bandytum iš visų jėgų „prašokti“ – greitinant kažkaip instinktyviai linkstama į priekį.
-> Adis – taip, būtina susigrupuoti avarijos atveju