Nors ir sunkokai rašosi, bet štai eilinė porcija memuarų
3. Koks vyravo aplinkinių (ne studentų) požiūris į studentiją? Kokių lengvatų (tarkim, miesto infrastruktūroje) šis turėjo?
Aplinkinių (ne studentų) požiūris į studentiją buvo labai įvairialypis. Gal tiesiog keli momentai:
1) Absoliuti dauguma buvo pozityviai nusiteikusi. Aukštoji mokykla teikė vilties, kad nereiks tarnauti Sovietinėje Armijoje, tad ten stojo visi, kas tik galėjo/sugebėjo. Tas buvo visuotinai priimtina. O toliau jau priklausė nuo pačių studentų. Dauguma buvo normalūs, be ekscesų, tad viskas buvo OK. Aišku, tarp studentų pasitaikydavo ir išsišokėlių, ypač išgėrus (ir nepriklausomai nuo kilmės miesčionis/kaimietis), tad tai sukeldavo aplinkinių negatyvią arba pašaipią reakciją. Būdavo ir tam tikro mentaliteto provincialų, kuriems pora metų didmiestyje apsukdavo galvą ir jie tapdavo MIESTIEČIAIS su atitinkamu elgesiu tiek mieste, tiek savo gimtinėje. Aišku, žagrės rankena tebekyšodavo iš kišenės, tad rezultatas būdavo greičiau komiškas nei įspūdingas 😉
2) Konfliktų dauguma kildavo kaimuose, kur rudenį porai-trejetui savaičių važiuodavome padėti nuimti derlių. Be abejo, chebra eidavo į kaimo šokius (arba kaimiečiai ateidavo į studentų organizuojamus šokius), o kur susirenka (kas be ko) pagėręs jaunimas – konfliktai garantuoti. Ypač dėl panų. Kaimo panelėms patiko studenčiokai, tai jos labiau rinkdavosi juos šokiams, tuo sukeldamos kaimo vaikinų pavydą. Rezultatas būdavo kokio studenčioko patykojimas ir prilupimas kur pakrūmėje. Tada studentai, kurie vistik būdavo organizuota šutvė, įvykdydavo baudžiamąją ekspediciją, po kurios kaimo vaikinai jau nebesirodydavo šokiuose.
Kalbant apie lengvatas, tai vienintelė reali lengvata buvo pigesni mėnesiniai bilietai miesto transportui. Kiek atsimenu, jie kainavo ar ne po 1,5rb., kai pilnas bilietas kainavo kažkur 3,5rb. Bendras autobuso+troleibuso bilietas kainavo 5rb., bet studentams bendrų nebuvo. Kas dar? Pigesni bilietai į parodas/muziejus. Daugiau lyg ir nieko.
UPD. Kolega fanta papildė, kad traukinio bilietai buvo už pusę kainos, kas labai praversdavo atostogų metu keliaujant po plačiąją šalį.
4. Koks buvo studentų santykis (jei toks buvo) su anti-sisteminiu, nestudijuojančiu jaunimu?
Koks prašmatnus žodis „anti-sisteminis“ 😉 Niekad (bent jau aš) netraktavome nestudijuojančio jaunimo kaip kažko žemesnio/blogesnio/priešiško. Gal greičiau tam tikra užuojauta, nes jų laukė 2-3 metai „čebatuose“. Aišku, kai susidurdavo pagėrę šokiuose, panos nepasidalydami, tai čia jau nebe mokslas, o įkaitęs kraujas sprendė 😉
5. Kaip vertini studentiškos prievolės – darbo liaudžiai kolūkiuose patirtį? (SSB, t.t.) Su kuo ji asocijuojasi asmeniškai? (Nuotykiai, nuotykiai….)
Studentų statybiniuose būriuose (SSB ) neteko dirbti – geodezininkai turėdavo 2 mėnesių trukmės praktiką, tad likdavo tik mėnuo (rugpjūtis) atostogoms.
Kolūkiai… Jooo, ten vykdavome turbūt kasmet, jau nuo pirmo kurso. Tas buvo ypač gerai, nes išvykome tepabendravę 2 savaites, o per mėnesį ar pan. buvo proga labai gerai pažinti vienas kitą – išryškėjo žmogiškosios savybės – kas darbštus, kas trintukas, kas draugiškas, kas atsiskyręs. Susiformavo tam tikros grupės pagal tarpusavio santykius – ką vienijo paieškos pasiplauti nuo darbo ir pagerti, ką – padarius darbą, kuo nors įdomesniu užsiimti. Darbas buvo nelabai švarus ir lengvas – rankomis rovėme cukrinius runkelius. Vakarais padarydavome gramą (buvome perspėti negerti iš cukraus varytos samanės) su vietiniais, eidavome į šokius. Vienas iš glūpesnių užsiėmimų buvo lošti kortomis iš pritūpimų – kai kurie turėdavo padaryti jų kelis šmtus. Kitais metais tekdavo ir šieną pagrėbti/pakrauti Vilniaus krašte, su vietiniais tipo lenkais apie gyvenimą padiskutuojant. Vienais metais karinė katedra neišleido į kolūkius, tad antradieniais eidavome karo mokslų klausytis, o kitomis dienomis dirbome Vilniaus konservų fabrike kaip pagalbiniai darbininkai derliui sudoroti. Atsivalgėme lietuviškų vaisių, atsigėrėme lietuviškų sulčių, susidarėme tų sulčių stiklainiuose ir visokių marmeladų skardinėse atsargas (valdžia žiūrėjo pro pirštus į produkcijos išsinešimą asmeniniam naudojimui), o aš mamai po biškį prinešiau tiek tuo metu deficitinių skardinių dangtelių stiklainiams uždaryti, kad užteko bene porai metų 😉 Tarp kitko, čiagi nebuvo vagystė, o rezistencinis judėjimas ir kova su sovietiniu režimu™, kaip kad dabar save pozicionuoja ne vienas virtuvinis disidentas. Grobstymas kažkiek buvo toleruojamas, jei tai buvo ne stambiais mastais – valdžia suvokė, kad reikalingas toks ekonominio „skatinimo“ būdas, kad išlaikyti dirbančiuosius.
Po ketvirto kurso vyko gamybinė praktika, kurios metu aš su savo geriausiu draugu beveik pusmetį praleidau Sibire, Sajanų-Šušenskojės HES statyboje. Teko susipažinti su vietine gamta, žmonėmis, glaudžiai pabendrauti kartu su Maskvos ir Leningrado studentais, mažumėlę pakeliauti aplinkui ir pabūti vietinio gyventojo, mėsą+dešrą+sviestą gaunančio tik pagal talonus, bet už tai laisvai perkančio „Spirt pitjevoj“ (95o) kailyje. Įgyta patirtis turbūt kaip niekad aštriai leido suvokti, kas tai yra mano Lietuva, kas tai yra mano tauta, kas tai yra mano gyvenimo būdas ir tradicijos. Turbūt tada man ir susiformavo aiškus savęs nacionalinis apsibrėžimas/tautinė savimonė. Ten gerai, kur mūsų nėra, bet namuose – tikrai geriausia 😉
Kaslink nuotykių – iš tos gamybinės praktikos labiausiai įsiminė kelionė į kalnus, kai aš vienas iš aplankytos viršukalnės nutariau grįžti į stovyklavietę kitu maršrutu, nei atėjome. Žygis buvo labai sunkus ir sudėtingas, kelis kartus jau galvojau „bus galas“. Grįžus paaiškėjo, kad chebra jau mąstė apie gelbėtojų iškvietimą, nes toje trasoje prieš savaitę žuvo du patyrę alpinistai, kurių kūnus teko iškelti sraigtasparniu. Į mane žiūrėjo kaip į biškį nuprotėjųsį lietuvį 😀 Bet šita gamybinė praktika jau iškrenta iš bendros tematikos.
Kai kurie iš mūsiškių per gamybinę praktiką dalyvavo statant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą ar Ignalinos AE. Jų pasakojimai leido suyokti tiek tų statybų mastą, tiek nemažą betvarkę tose statybose.
Sajano Sušenskoja HES – tai ta, kuri subyrėjo?
-> Taškas nu ji nesubyrėjo, tik apgriuvo
http://www.grumlinas.lt/?p=11440
GRUMLINAI, tavo memuarus reikia publikuoti ir privlomai diegti siandieniniams sutdentams.
-> liuka – kiekvienam laikmečiui – savas gvenimas. Mes buvo kitokie – čia ne dabartinio jaunimo smerkimas, o suvokimas, kad mes skyrėmės ir nuo savo tėvų, ir skiriamės nuo savo vaikų.
Kaslink mano mumuarų – gal kam ir įdomu, kaip buvo tada. Nors nebuvau kažkuo ypatingas ar išsiskiriantis 😉
na ,grumlinai,kaip sakoma,daug suzinau apie jus.ir tikrai mazumele pavydziu.
pamenu savo studijas -kai Kaisiadoriu paukstyne savaite praktikavomes.tada supratau,ir irodziau,kad 10kiausiniu per diena ne riba ir per pietus visciuko ketvirtis uz 5centus valgykloj l.l. skanu.tada rukiau „prima“ ir buvau isgrustas gyvent i vienute;-) tad gerai ismiegodavau nakti,negirdedamas kolegu knarkimo.
-> liuka – a tai ko pavydėti sovietmečio aukai? 😉
o geriau but siandienos tekmes aukai?
-> liuka – na taip, aukos filosofija nėra kūrybinė, ji yra išlaikytinio filosofija. Todėl niekad nesijaučiau auka ar kažkokiu tipo kovotoju – tiesiog gyvenau savo gyvenimą pagal savo išmanymą 🙂
kaip pagalvoji-fantastikos kureju baisumai ,dabar gyvenime
“ vienintelė reali lengvata buvo pigesni mėnesiniai bilietai miesto transportui. Kiek atsimenu, jie kainavo ar ne po 1,5rb., kai pilnas bilietas kainavo kažkur 3,5rb. Bendras autobuso+troleibuso bilietas kainavo 5rb., bet studentams bendrų nebuvo. Kas dar? Pigesni bilietai į parodas/muziejus. Daugiau lyg ir nieko.“
Kadangi šis darbas beveik mokslinis, tai pajutau pareigą papildyti. Pamiršai, ko gero, didžiausią lengvatą studentams, labai svarbią tada: važiavimas traukiniu studentams buvo už pusę kainos. (Vasarą- ne, tik per mokslo metus). Traukiniais tada žmonės važinėdavo, beje. Į Šiaulius, Klaipėdą. Į Rygą, Taliną. Į Karpatus.
-> fanta – ajooo, tiksliai – ir traukinio, ir tarpmiestinio autobuvo bilietai perpus pigesni buvo su studento pažymėjimu. Senas jau esu, ne viskas kiauroje atmintyje besilaiko… 🙁
Autobuso- ne. Nesu tikras, atmintis irgi šlubuoja, bet, beveik tikras esu, kad autobuse pirkdavau PILNĄ bilietą. 70 km mano kassavaitinės kelionės kainavo truputį daugiau už 1 rub.
-> fanta – nu tada tikrai atmintis mane pavedė 🙁 gal su vaikišku bilietu supainiojau?
Smagus skaitymukas, nors ir apie gan senus laikus.
-> aureos – tai kad studentė-bakalaurė užprašė atsiminimų būtent apie tuos tikrai senobinius laikus 😉