Na va, pagaliau išėjau į finišo tiesiąją 😉 Atai vargšė bakalaurė, kurios prašymu šituos memuarus rašau, taip jų gali ir nesulaukti iki darbo pridavimo 😀
10. Buvo lyg ir tam tikras rusiškos kultūros pripažinimas (filmai, literatūra), antra vertus tolimos vakarietiškos kultūros idealizavimas ir troškimas (laisvė, demokratija, roko muzika, t.t.), ir, žinoma, tapatinimasis su lietuviška kultūra, priešsąjūdinės nuotaikos. Kokie tapatumo su lietuviška kultūra simboliai studentui buvo svarbiausi? Kurie Lietuvos istorijos įvykiai kūrė/kurstė maištaujančiojo tapatybę?
Rusiškoji ir lietuviškoji kultūros skyrėsi, ir ne tik kalba. Kalbant apie lietuviškąją kultūrą, tai ji buvo tik rimta. Lietuviai nemoka juokauti ir ironizuoti, jų juokeliai grubūs ir mužikiški, tačiau jei kalbėti apie filmus ar knygas – jie tuomet tikrai buvo geri, sovietinio propagandinio šlamšto nebuvo. Rusiškoji kultūra yra kur kas platesnė, bet kitokia, ir ją mes traktavome kaip mūsų kasdieninės kultūros dalį, bet tiesiog rusų kalba. Aišku, nemaža dalis jos, ypač filmai buvo skirti skatinti sovietinį patriotizmą, tad nelabai mus žavėjo. Tačiau pramoginių laidų srityje rusiškoji televizija tikrai buvo žymiau aukščiau lietuviškosios. Kaip yra ir dabar.
Vakarietiškos kultūros niekas neidealizavo, tiesiog buvo noras gauti naujausius muzikos įrašus ar pažiūrėti filmus. Turint omenyje, kad muzika buvo plokštelėse, o filmai – juostose, tai buvo ganėtinai komplikuota. Kaslink filmų – juos galėjai žiūrėti tik įvežtus oficialiai (juk buvo reikalinga įranga) ir (kai kada gana stipriai) pracenzūruotus. Videoįrašai aka siaubiakai ir porno pasirodė jau kooperatyvų laikais, t.y. po 1985. Pasiimdavai parai videomagnetofoną su krūva įrašų, susikviesdavai draugų (tokia nuoma kainavo 70rb) ir žiūrėdavai iki raudonų akių
Su muzika buvo kiek lengviau, muitinė labai prie jos nekibo, jei jūrininkai veždavosi diskus po vieną egzempliorių. O vėliau tos vakarietiškos muzikos plokštelės magnetofonų pagalba pasklisdavo tikrai plačiai, klausėmės tikrai visus naujausius įrašus. Laimei, tuomet neegzistavo visokios parazitinės LANVOS tipo kontoros 😉
Su spauda ir literatūra buvo žymiai sudėtingiau, jos praktiškai niekas neįveždavo, nes muitinė šitą labai sekė, pornografiją konfiskuodavo (ir gerai, jei tik tai), o už opozicinę/nelegalią spaudą švietėsi valdiški namai, kur dangus langučiais.
Laisvės ir demokratijos troškimo labai didelio nebuvo, labiau norėjosi džinsų, kramtuškės ir diskų 😉
Kadangi kalbu apie 1977-82 metus, tai jokių priešsąjūdinių nuotaikų nė kvapo nebuvo. Elementariai – Sovietų valdžia tuomet buvo stipri ir atrodė amžina. Visas noras buvo iš Vakarų gauti mažumėlę materialinių gėrybių ir pop-kultūros vertybių. Gal kažkas ir puoselėjo kokią mintį apie Nepriklausomą Lietuvą, bet labai gerai laikė liežuvį už dantų.
O svarbiausias dalykas, kurį mes puoselėjome ir kuris mus palaikė – buvo lietuvių kalba. Būtent kalbėjimas lietuviškai tuomet ir buvo pagrindinė mūsų vidinė vertybė. Prisimenu, kaip mane šokiravo, kai mudu su draugu važiavome pasimakaluoti į Minską, ir kartu važiavo studentė baltarusė. Ji buvo nustebusi, kad Lietuvoje yra aukštasis mokslas lietuvių kalba, mes gi ne mažiau buvome nustebę, kad Baltarusijojke nėra aukštojo mokslo baltarusių kalba, o tik rusų. Man asmeniškai tai buvo lūžio taškas ir aiškus suvokimas to, kad mes esame KITOKIE. Ta prasme, ne kažkokie aukštesni/žemesni, bet būtent kitokie. Tas dar labiau sustiprėjo, kai praktikos Sibire metu iš studentų-maskviečių pajutau, kad jie mūų nelaiko sovietiniais – mes esame už sovietinio pasaulio ribų. Pokalbiuose jie galėjo kritkuoti valdžią tipo Brežnevą ar partiją, bet vos tik mes su draugu ištarėme kritinį žodį – jie tuoj pat puolė ginti sovietų valdžios. Jiems mes buvome UŽSIENIEČIAI, neturintys teisės kritikuoti Tarybų Sąjungos. Pradoksalu, bet taip. Būtent mūsų kalba, tokia skirtinga nuo rusų, buvo barjeras, neleidęs pilnai asimiliuoti lietuvių į homo sovieticus bendruomenę.
Dėl įvykių, kurstančių maištauojus. Vienas žodis – Kalanta. Nežiūrint oficialiai paskelbtų išvadų, kad jis buvo psichiškai nesveikas, visi jį traktavo kaip kankinį už Lietuvos Nepriklausomybę. Visi jį žinojo, ir turbūt tai yra labiausiai neįvertinta sovietmečio figūra – nes būtent kankiniai neša dvasinį-idėjinį krūvį ateities kartoms.
P.S.
10. Vartojami populiarūs posakiai. Žargonas.
Šiaip nelabai domėjausi žargonu, tad gal tik keli tuomet ypač populiarūs arba atsiradę tuo metu :
Brodas = Brodvėjus – Lenino, dabar Gedimio prospektas
Krasnucha = Raudonosios Armijos, dabar savanorių prospektas
Bistryčia – Bistryčios gatvėje buvęs VISI bendrabutis
Bendrabūdė – bendrabutis
Kukurūzai – narkotikai, aguonų nuoviras
Kukurūzintis – vartoti narkotikus
Ragas/šakės – visiškai blogai
Nešok su šakėm prieš traukinį – nedaryk akivaizdžių kvailysčių
Burbuliuką į vidurį – tipiškas geodezinis išsireiškimas, išverstas iš rusų kalbos „Пузырек на середину“, reiškiantis tiek gusčiuko išgulsčiavimą, kai oro burbuliukas atsiranda viduryje, tiek butelį stalo viduryje, nes žodis „пузырек“ rusišku žargonu reiškia ir butelį.
11. Muzika? Ką ji reiškė, kaip cirkuliavo. Pogrindžio koncertai?
Muzika buvo kaip ir trijų rūšių: oficiali, pusiau oficiali ir neoficiali
Oficialioji – tai sovietinė (ir lietuviška tame tarpe) estrada – tipo visokie S.Povilaičiai ar N.Paltinienės, A.Pugačiovos ar L.Leščenkos.
Pusiau oficiali – tai iš esmės oficialios grupės/atlikėjai, tačiau jų ideologija nebuvo prosovietinė – tipo „Mašina vremeni“ ar „Akvarium“. Prie jų priskirčiau ir „Hiperbolę‘, kuri tuomet buvo reiškinys – iki „Ančių“ ar „Fojė“ dar buvo oi kaip toli. Analogiškai ir V.Kernagis su „Tarp girnų“, kuris lyg ir buvo oficialus, tačiau jo kūryba nebuvo labai populiarinama.
Neoficiali – tai iš esmės visa vakarietiška muzika, kuri „teršė“ sovietinio žmogaus smegenis, tačiau buvo tiek gana neblogas biznis „Melodijai“, tiek „garo nuleidimo klapanas“. Ji buvo kruopščiai parenkama ir cenzūruojama, tačiau sovietinei valdžiai ji vistiek buvo svetima. Ar netgi priešiška, kaip kad esu rašę apie uždraustas grupes http://www.grumlinas.lt/?p=15027, http://www.grumlinas.lt/?p=15077, http://www.grumlinas.lt/?p=15040
Cirkuliavo muzika paprastai – iš užsienio jūrininkai parsiveždavo diskų, juos tuoj pat perrašydavo į magnetofono juostą – tiesiai iš disko būdavo „aukščiausia kokybė“ 😉 Vėliau tos juostos būdavo vis perrašinėjamos, kol besigirdėdavo tik kriokimas.
Apie pogrindinius koncertus Lietuvoje nesu girdėjęs. Nebent kokia mokyklinė grupė grodavo vakarietišką muziką ar „Hiperbolė“ „Visytėje“ 😉
12. Studentiškos šventės, eitynės, stovyklos. Žaidimai. Atsipalaidavimo būdai/priemonės?
Niekad nemėgau švenčių, eitynių, žaidynių, stovyklų. Žinau, kad buvo Fizikų dienos FiDi Univerkėje, bet niekad nesu ten dalyvavęs. Kaip ir jokiose stovyklose. Žinau, kad rengdavo kažkokias stovyklas dalyvaujantiems VISI šokių kolektyve, bet be jokių detalių.
Mano geriausias draugas buvo alpinistas-entuziastas, tai vasarą visada keliaudavo kur nors po kalnus. Aš gi važiuodavau į kaimą pas močiutę tiek padėti prie darbų, tiek grynai pailsėti be jokių privalomų žaidimų.
Pagrindinis studentų atsipalaidavimas, be abejo, buvo alus. Arba daug alaus. Buvo du jo gėrimo būdai – kabake ir bendrabutyje. Dalis labai mėgstančių alų studentų sugebėdavo per kelias dienas kabakuose (kultiniai iš jų buvo „Žemaičiai“ ir „Tauro ragas“) pragerti tiek stipendiją, tiek iš tėvų atsivežtus pinigus, o paskui prašinėti iš draugų kapeikų sriubos porcijai šalia Bistryčios bendrabučio buvusio „Sporto“ beveik-viešbučio valgykloje.
Mūsų grupė/kursas mėgo susirinkti Bistryčios bendrabutyje kažkuriame kambaryje. Būdavo gaminami cepelinai, į kurių vieną būdavo įdedamas trintukas. Gavęs cepeliną su trintuku, organizuodavo sekantį pobūvį arba savo kambaryje, arba pas kažką. Alų, taupydami lėšas, pirkdavome buteliais dėžėse, čia pat prie parduotuvės perpildavome į tam skirtus ir saugomus plastmasinius kanistrus ir iškart priduodavome butelius. Dirbdavome keliese – vienas atkimšinėdavo butelius, kiti du-trys perpildavo alų. Kai kada (bet labai retai) gerdavome ir degtinę. Kadangi studentų pajamos nedidelės, ieškodavome pigiausios po 3,62, rezervinis variantas buvo po 4,12. Per baliukus klausydavomės muzikos, žiūrėdavome skaidres tiek iš savo gyvenimo, tiek nufotografuotų muzikos diskų vokų viršelių (savotiškas videoklipas 😉 ), šokdavome.
+Papasakoti pavyzdžiui apie santykius su tėvais – ar kaip ‘visada’..ar..
Kiek paskaitai 6-7 deš. Europos studentu auto-biografijų, labai aiški tavo ir tavo tėvų priešprieša.. revoliucijos – po to…
Visos šitos vakarietiškos problemos su tėvais kyla iš dyko buvimo ir per gero gyvenimo. Neturėjau problemų su tėvais, kaip kad ir mano grupiokai/kursiokai. Įstojau ten, kur pasirinkau, tėvai niekaip neįtakojo mano pasirinkimo. Studijavau beveik rimtai, tad gaunamos stipendijos man užteko tiek smulkioms išlaidoms, tiek drabužiams/knygoms/žurnalams/biškiui alaus. Tėvai man davė stogą ir maistą, tad viskas buvo normalu.
Kai nusprendžiau važiuoti gamybinei praktikai į Sibirą, mama užsiašarojo „kasdabarbus, kasdabarbus“, o tėvukas paklausė: „Už valdiškus pinigus važiuoji?“ Sužinojęs, kad už valdiškus, tepasakė: „Važiuok, pasaulio pamatysi“. Vienintelis dalykas kurio reikėjo laikytis – pranešti, jei planuoju negrįžti nakčiai į namus. Ta prasme, jie neribojo mano laisvės, bet norėjo žinoti, kur esu, kad neskambinėti po ligonines ir lavonines. Reikėdavo pamatyti, kaip ištįsdavo draugų veidai, kai aš paskambindavau tėvams ir sakydavau: „Šiąnakt negrįšiu, bo bendrabūdėje gersiu“ – visi laukdavo, kad man nebus leista, nes daugumos jų tėvai buvo ganėtinai priešiški tokiems dalykams.
Kur vykti dirbti, baigus studijas, irgi nusprendžiau pats – nors mane kvietė pasilikti katedroje dėstytojauti/daryti mokslą, pasirinkau paskyrimą į dabartinę savo darbovietę (taip taip, vienoje vietoje jau 28 metai) ir išvažiavau į Kauną. Tėvai vėlgi nekomentavo šito mano pasirinkimo, už ką jiems esu dėkingas. Vienžo, jie netrukdė man susidėlioti gyvenimą taip, kaip norėjau.
Kitas klausimas – kaip, jei nesijautė persitvarkymu, matėt (klausiu ir asmeniškai ir bendrai) savo ateitį, ar galėjot įsivaizduoti, kad taip gyvensit dar šimtą metų?
Persitvarkymo nesijautė, bet gyvenimas pamažu tikrai gerėjo – žmonės gaudavo butus, gatvėse daugėjo nuosavų automobilių. Kultūra irgi nestovėjo vietoje – nauji filmai, knygos, vakarietiškos muzikos licenzinės kopijos. Kaip matėme ateitį – visų pirma geresnis materialusis gyvenimas, nes daugelis buvo užaugę tikrai gana sunkiomis sąlygomnis. Politinėmis permainomis nekvepėjo, Brežnevas buvo toks amžinas, tad daugumai žmonių jo mirtis 1982 lapkritį, man tik pradėjus po paskyrimo dirbti Kaune, buvo šokas. O paskui viskas pamažu pradėjo skysti/tirpti, kol paaiškėjo, kad TSRS tėra milžinas ant molinių kojų.
Kitas abstraktus, bet pats svarbiausias. Kas TAU atrodo svarbiausia tame stud-ij-entavimo laike ir apskritai tame paskutiniajam dešimtmety. Kas yra tikra „dainų daina“ apie tą laiką ?
Man asmeniškai svarbiausias yra mano atsitiktinis profesijos pasirinkimas ir pataikymas tą profesiją pasirinkti. Besimokydamas mokykloje, niekad neplanavau būti geodezininku/kartografu, tad kai tą profesiją pasirinkau vieną birželio dieną gulėdamas po liepa kaime – turbūt ir yra svarbiausia. Nes jei dirbi nemėgstamą/neįdomų darbą – net geri pinigai nepadeda. O studijų metais pagrindinis įvykis buvo gamybinė praktika Sibire, kai iki galo suvokiau, kuo aš būsiu. Nors būtent tokiu ir netapau – po paskyrimo pradėjęs dirbti Kaune, nedirbau laukuose, o kameralinius „švarius“ daugiau protinės veiklos reikalaujančius darbus.
Kaslink dainos – tai turbūt „Mašina vremeni“ gabalas „Posūkis“. Iki pertvarkų ir visko kas sekė po to dar toli-toli…
Kultinis alaus baras vienu momentu buvo Lazdynai prie Arklio.
Kultinė laisvesnio jaunimo vieta – Laumė Gorkyne.
Gerdavome ir obuolių natūralų, net dažniau nei alų. .po 2,12/
Kartasi mažame rate išsigąsdavom, kad lietuviškai nebekalbės kitos kartos. Rusifikacija jautėsi. Bet lietuvių kalbos nykimo grėsmė ir dabar…
Amerika buvo svajonių šalis. Mistiniu būdu bene 1966 metais buvo išleista Lietuvoje Keruako Kelyje, reti gyvi egzemplioriai buvo suskaityti iki skylių.
Buvo ir nedidelių verslo galimybių. Mano tėvai ir aš su jas versdavomės tulpių auginimu bei pardavimu žiemą. Kelis metus buvom turtingi pagal sovietinius standartus. Restornaų kelneriai neplauidavo kojinių – toks šikas. Jaspirkdavo tik.
-> troy – ačiū už papildymus, kažkaip ir taip man tas rašinėlis ilgas gavosi, tai dalį tavo minėtų faktų praleidau
„Posukis“ man labai patinka 🙂
Neoficialios avangardinės muzikos centras buvo „Neringos“ kavinė – ten grodavo Čekasinas, Tarasovas, Labutis, Šinkarenko, Laurinavičius, etc. Apie 1982-83 metus, po mokslų Klaipėdoje į Vilnių grįžo mano „šuliokė“ Judita, dabar žinoma kaip Mama Jazz. Savo laiku, jos klasiokų Jono Jakimavičiaus (vyresnysis poeto Liudo Jakimavičiaus brolis), Algio ir Arčibaldo dėka atsidūriau V. Karalienės vaikų teatro studijoje (ten sutikau krūvą dabar jau žinomų žmonių – Nelę Savičenko, Gediminą Storpirštį, V.V. Landsbergį, Aidą Marčėną, o maestro Kernagis buvo vienas pirmųjų jos mokinių). Per tą klubą perėjo ir daugiau žinomų – metus ten šmėžavo Ramūnas Abukevičius, Dapkūnaitė ir Balandis atėjo vėliau. Tai va, Judita patapo Rudaminos kultūrnamio vedėja, kur rengdavo pogrindinius avangardinės muzikos koncertus – buvo ir vienas pirmųjų Akvariumo koncertų, nuolatiniai improvizacijų vakarai.
Kultiniai kabokai? „Vaiva“, „Žibutė“, „Medininkų“ kavinė, „Bistro“ (Sruogos/Universiteto kampe), „Rotonda“ o jei reikia skubiai ir tyliai išlakti buteliuką-kitą vyno (Obuolių natūralus, Juodoji Aronija) varydavom į Šunparkį (dabartinės Prezidentūros parkas), alaus – į „Bizonų slėnį“, arba pas tetą Liodzę į „Šaibą“ (vasaros paviljonas Jaunimo sode, kaip tik už tvoros nuo to fligelio, kur buvo mūsų auditorijos). Stovėti eilėse prie „Žemaičių“? Ne, jau geriau varyti į „Stiklius“, tiesa, ten dažnokai tekdavo ir pasipešti. „Laumė“? – vėl eilės, geriau pereiti į kitą aikštės pusę ir nusileisti į „Bačką“, kur taurė Obuolių Natūralaus kainuodavo 42 kapeikas, galėdavai tyliai parūkyti pūsdamas dūmus į židinį ir panervuoti padavėją Tamarą grodamas taurėmis… Dar nebloga vieta buvo ant Katedros stogo, kur susitikdavome su keletu klasiokų ir draugų (dalis jų tapo grupe „Katedra“).
Knygos? Keruakas, Selindžeris, Apdaikas, Vonegutas (lietuvių-rusų-anglų kalbomis), Italo Calvino… Buvo susiformvęs net toks savotiškas draugų klubas, rinkdavomės prof. Kmieliausko namuose Sibiro gatvėje, kur keisdavomės vinilais, įrašais, knygomis, – pamenu, kaip į rankas pakliuvo šviestas K. Kyzio „Skrydis virš gegutės lizdo“ originalo kalba… Aišku, uždaros filmų peržiūros (kvietimus į jas, kaip ir Birštono festivalių bilietus padirbinėdavome klasiškai 🙂
Oooooo Birštono džiazazzz kaip buvo smagu, teko dirbti ,,buvau milicininkas „per pirmuosius festivalius, dar ir dabar negaliu sulyginti tos aplinkos atmosferos,beja dar dirbu ten pat, tada dalyvavo tikri fanatai, o dabar kažko trūksta…………….
Apie PPP (Пятилетка Пышных Похорон), per Černenkos pakasynas sėdėjome tyliai kaip pelytės užsidarę Žvėryne, šventėme grupioko gimtadienį ir be paliovos sukome vieną itin gedulingą gabalą:
http://www.youtube.com/watch?v=GSUFSDjPuv8
-> Andu – yep, PPP buvo ŽENKLAS, kad kažkas yra NE TAIP.
Už plačius memuarus ačiū, mumi buvo technarius ir labiau rimtas, pats gi kaip Dailės akademijos studijozas laisvesnį gyvenimą gyvenai. Plius tie 3 metai amžiaus skirtumo tuomet davė daug ir gyvenimo skirtumo
A propos dėl Šunparkio – mano švogeris dailininkas-karikatūristas-multipilkatorius Vitalijus Suchockis prieimena, kaip būdamas Dailės akademijos studentas ten prisirinkdavo su chebra pievagrybių, pasiskolindavo iš meninkų rūmų valytojos kibirą ir čia pat susikūrę lauželį tuos grybus išsvirdavo. Svarbiausia buvo turėti DRUSKOS. Amžinai alkaniems studentams tai buvo ambrozija 😉
„Пузырек на середину“ – geras 🙂
Kažin kaip angliškai išverst. Standartiškai „level the bubble“, bet tada dingsta asociacija su buteliu. Hmm..
-> Vytautas – gero vertimo nėra 🙁
to neišversi į kitą jokią kalbą…………
kaip ir to laikų kalambūro apie x..x..x..x..x…
Super! 🙂
Belieka išplėsti, atsižvelgiant į kolegų papildymus, ir išleisti solidų tomą, nes laikas pagaliau paneigt kvailus mitus apie anuos laikus.
Lėšoms leidybai surinkt reiktų paskelbt banko sąskaitos numerį. 🙂
„Rambynas“, viena siena – didžiulė juodai balta foto nuotrauka – Nemuno pakrantė, prie jos toks didžiulis gardas, pilnas gražių akmenų… Tokie plokšti, šviesūs, taip ir prašosi užrašo…
Kiekvieno studento garbės reikalas užrašyti grupę ir datą, oi, tekdavo vargti, kol surasdavo neužrašytą akmenį.
-> Taškas – prisiminiau ta pačia intencija, kaip Miunchene aludėje „Hochbrau“, kur Hitleris kalbas rėždavo, ant ąžuolinio stalko mano šveicarišku peiliuku mano kolega raides AGI išraižė 😀
Išskirčiau du periodus: iki A.A. Kalantos- savotiškas „varžtų atleidimas“ jaunimo atlaisvėjimo pojūtis ir po A.A.Kalantos, kada tie „varžtai“ buvo prisukti dvigubai. Po to Afganistano karas- didelė įtampa visuomenėje- rezervistų gaudynės ir t.t. Ir tada išplaukia Ž A L G I R I S ! SABONIS ! Visa Lietuva sulaikius kvapą stebi kaip saujelė lietuvaičių daužo nenugalimąją raudonąją… Ir tada širdį užlieja džiaugsmas ir pasididžiavimas – aš lietuvis!
Manau, kad tada ir buvo pasėta Sąjūdžio sėkla…
-> voldemaras – ajooo, apie Žalgirio pergalę prieš CSKA prisimenu, kaip sykis Šančiuose „sboruose“ buvome… kai keliasdešimt partizanų-leitenantų po PERGALĖS rikiuote žygiavo į „Apynėlį“ ar kaip jis ten – kariniai patruliai kaip tarakonai išsilakstė į tamsius kiemus 😀
O Tamsta Karinę VISI katedrą atsimeni?Ir visų alubarių tualetuose užrašą „Pasiuk – p….“.
-> pravardžiavo Bosu – o kas majoro Pasiuko neprisimena? Nors, kaip dabar pagalvoju, jie taip stengėsi, kad tiktą šiltą vietelę išlaikyti, nes plk.Benediktavičius juos negailestingai atgal į dalinius išrūrydavo 😀