Jaučiasi, kad vasara prasidėjo – ir įrašų mano skaitomuose tinklaraščiuose sumažėjo, ir komentuotojai mano rašliavoms beveik išnyko 😀 Vienžo, pamažu darosi taip šilta ir gera, kad ir aš pats aptYngau kaip kokis katinas saulėkaitoje ir ieškau pats sau pasiteisinimų, kaip čia mažiau rašyti.
O tų pasiteisinimų yra – prasidėjo vasarinės savaitgalinės išvykos, kai ir kur pavažiuoji, ir pasižiūri, ir pasiilsi, ir vieną-kitą kadrą padarai. Šįkart numynėm pas uošvį į Onuškį su Tėvo diena pasveikint. Na, kol mano brangiausioji su seserimis vyno dieta užsiėmė, aš, užmetęs akį į žemėlapį, apsukau ratuką dar nevažinėtais tų apylinkių kaimo keliais-keliukais. Gal vistik keliukais, nes toks keistas toks jausmas apima, kai važiuoji gražiu asfaltuotu keliu, kuris baigiasi kaimo pakraštyje ir prasideda žvyrkelis tarp laukų. Po truputį žvyrkelis siaurėja ir galų gale tampa vienos vėžės keliuku pievose, nors žemėlapyje jis parodytas stora geltona linija kaip geras kelias, o ir išvažinėtas normaliai ;). Norint prasilenkti su iš priešpriešos atvažiuojančiu kitu automobiliu, tektų pusę automobilio leisti į pievą. Laimei, nėra jokių griovių. O ir iš priešpriešos nieko nebuvo.
Tad turbūt nieko nėra smagiau, kaip minti tokiu keliuku atidarytais langais ir iki dugno atsuktu Black Sabbath, pakeliui apvažiuojant iš po vakarykštės liūties susidariusias balas. Kibiruxas nėra sužavėtas tokiu važiavimu, bet toks jo darbas – linguoti ir liūliuoti 😉
Štai čia aš ir suvokiu, kad tai yra LIETUVA, KURI PAMAŽU PRAEINA. Tai nėra nostalgiškas ašarojimas, nes puikiai suvokiu, kad viskas pasaulyje kinta, ir gana dažnai ne taip, kaip mums norėtųsi. Tiesiog norisi išsaugoti atmintyje tą momentą, kai suvoki, kad ČIA – LIETUVA. Nesu kosmopolitas, nors esu matęs nemažai pasaulio ir normaliai jaučiuosi kokiame londone-paryžiuje-maskvoje, tačiau kažkas matyt sėdi genuose, kad kai kurie vaizdai yra tiesiog artimi. Nors nebūtinai gražūs 😉
Pakeliui pravažiuoji kaimelius, kur gyvenimas bėga savo vaga, kur žmonės džiaugiais sulaukę šeštadienio. Nors vistiek kai kuriems teks važiuoti į pievas prie šieno, gaudant gerą orą. Kažkaip prisimenu, kaip anuomet pamokos pasibaigdavo gegužės 24, o jau kitą dieną aš su lagaminu autobusu išvažiuodavau pas senelę į kaimą Žemaitijon. Savaitė-dvi bimbinėįjimo, paskui prasideda daržų sodinimas ir laistymas, vėliau šienavimas: vartymas, grėbimas, parvežimas, sukrovimas daržinėn. Tada nėra nieko smagiau, kaip miegoti ant šieno – niekas nekontroliuoja, kada išeini, kada pareini, kaimynų trešnės tavo.
Keliukas baigiasi sankryža su plačiu tiesiu lygiu žvyrkeliu. Ir nėra nieko geriau, kaip Slade „Far Far Away“, pamažu didinat greitį. Ir tik pažvelgus į spidometrą, kur rodyklė virpa ties 120, kažkaip pamąstai, kad žvyrkelyje gal tai nėra pats optimaliausias greitis. Tiesiog yra muzika, kurie veža, ir automobiliai, kurie veža. Sprogstamas mišinys 😉
Kadangi vietos buvo nepažįstamos, tai teko kelis kartus susiorientuoti pagal žemėlapį, katras iš tų duobėtų keliukų yra man reikalingas. Taip besitikslinant sankryžėlėje miške, pro šalį išdidžiai pravažiavo tojojota, kurios vairuotojas atidžiai žiūrėjo į mobilų telefoną – aiškiai važiavo pagal GPS, nes be dvejonių pasirinko vieną iš keliukų. Kadangi ir man ten reikėjo, pasukau ir aš. Keliukas buvo toks gana duobėtas ir staiga pamačiau, kad smagiai važiavusi tojojota paskui save velka iš po buferio kyšančius posparnio gabalus – matyt smagiai žiebė į nelygumus. Kibiruxui tai dzyn, jis ne po tokias duobes įpratintas skraidyti, tad pasivijau tą nelaimėlį, signalu ir šviesomis pavyko jį sustabdyti, paaiškinau, kas jam nutiko. Panašu, kad ir pats vairutojas jautė/girdėjo, kad kažkas ne taip, nes buvo ganėtinai pasimetęs. Pažiūrėjau, kaip jis, krapštydamas pakaušį, apžiūrinėja kabaldžiuojančias plastmases, ir nuvažiavau toliau. Skautas-geradarys tipo 😉
Vienžo, prasmingas pasivažinėjimas gavosi.
Tiesa – juk pakelėse jau pražydo lubinai. Dar viena proga pasigrožėti nesibeldžiant kažkur toli-toli.
Šiandien buvau panašiose platumose.
Ryte nusiploviau mašiną, o popiet važiuodamas pro šalį sumaniau pažiūrėt, kaip ta Velnio Duobė ties Aukštadvariu atrodo.
Jei po Duobės nebūčiau sumanęs pavažiuot toliau, tai nebūtų kaip dabar – purvas ir ant mašinos stogo, na ir keliai ten. 🙂
-> Adas – a jooo, Velnio duobė fainas dalykas. Nors nė karto nebuvau nusileidęs apačion, bo tYngiu 😉
Aha, aš prieš porą metų ten kuro filtrą palikau… o vaizdas iš viršaus geresnis, nei apačioj, nėr ten labai ko lipt
-> Eimantas – reiškia, turiu nuojautą, kur neverta lįsti 😉
🙂 gražūs vaizdzialiai
aš savo ruožtu šiltu oru ir saule ne itin džiaugiuosi (tipo teisinuosi :D) – mokslai labai daug laiko suėda :/ nekomentuoju, ale skaitau ir grožiuosi nuotraukomis 🙂
-> Giedre – ačiū už gražų pagyrimą 😉
O kaslink mokslų – mokymasis – šviesa, nesimokymas – tamsa. Tad švieskis ir šviesk 🙂