Iš esmės esame verksnelių tauta – vos tik kas sunkesnio pasitaiko mūsų kelyje, tuoj puolame kažką kaltinti ir gailėtis savęs. Ir kažkaip ekstrapoliuojame tą verkimą į aplinkinį pasaulį, matydami aplink tik tokius pat nelaimėlius ir kupetas bėdų be jokios vilties properšos. Tad mane maloniai nustebino tinklaraštis, skirtas aprašyti kai kada keistoms situacijoms, kurios netikėtai suteikia viltį ar pradžiugina tai aprašiusius žmones. Tokia va viena „ant greičio“:
Šiandien turėtų būti mano draugo ir mano susipažinimo trečiosios metinės.
Jis mirė prieš 3 mėnesius. Jis žinojo, kad serga nepagydoma liga, kuri jį nužudys, bet jis nenorėjo gąsdinti manęs.
Šiandien aš radau virš 300 laiškų, kuriuos jis parašė man, sužinojęs, kad miršta.
Aš nežinojau, kad jis taip padarė. Joey Suteikė Man Viltį.
Tai man suteikia viltį
Bir 20th, 2010 by grumlinas
…o man paskaičius nejauku paliko. Atrodo, dar pora metų – ir galutinai nustosiu suprasti dvikojus. Kas do biesas yr ta viltis? Ta prasme – kad ryt turėsi ko ėsti? Bet kaip gali žinoti, turėsi ar ne, kol nelaikai naguose triušio? Tas va pavyzdys kažkaip man… nelogiškas, ar ką?
Atrodo, teks vėl kreiptis į vikipediją ar gūglių… 🙁
Jo, man pačiai baisu.
-> Njaa – žinai, tos istorijos man kelia šiurpą savo esme, bet tuo pat metu suvoki, kokios menkos kai kada gali būti mūsų bėdos
Aš net negalėčiau tiksliai pasakyti, kas mane šiurpina. Greičiausiai tai, kad nesukelia jokio rezonanso. Tuščia, baltas triukšmas, ššššš… Numirė,pasveiko, laiškai iš anapus? Būna, pasitaiko, pšššššš.
Vikipedija tyčiojasi – lietuviško aprašymo net nėra, anglickame – „Hope was personified in Greek mythology as Elpis. When Pandora opened Pandora’s Box, she let out all the evil except one: hope. Evidently, the Greeks considered hope to be as dangerous as all the world’s evils.“
-> Njaa – viltis – blogis. Hmmm… įdomi filosfinė koncepsija. Gal reiktų išgeneruoti kokį tekstą. Teisingiau, du – vienas įrodant šitą teiginį, kitas – paneigiant 😉