Sorry už politiką, ale pirmadienį reikia pradėti nuo šoko terapijos 😉
Tiesą pasakius, man visa ta kairiųjų tiligentų šutvė, kuri 1940 metais važiavo į Maskvą Stalino saulės parvežti, yra giliai antipatiška, kaip žmonės. Aišku, bepigu man rašyti, kai (bent jau kol kas) pačiam nereikia daryti tokių apsisprendimų, bet šitų išdavikų vaikai visdėlto IMHO turėtų atiduoti visas jėgas Lietuvos Nepriklausomybės stiprinimui. Deja, deja… regis, tarpkarinis bolševizmas paveldimas genetiškai, ką puikiai įrodo Tomas Venclova, kuris mus amžinai mokina kosmopolitinių-globalistinių tiesų ir pyksta, kad ta lietuvių masė niekaip neina jo nurodytu keliu.
Paskutinis jo šedevras vežte veža:
Lietuviai yra įsipainioję į nuolatinį nesutarimų trikampį su rusais, lenkais ir žydais bei įsivaizduoja esą apsupti jiems kenkiančių priešų. Dėl šios priežasties, bet kokie Rusijos veiksmai laikomi iš esmės priešiškais Lietuvos interesams, o kiekvienas Rusijos priešas, kad ir koks jis būtų, automatiškai tampa didžiausiu Lietuvos draugu. Taip apie lietuvių nepriklausomybės suvokimą, pagrįsta priešų paieška, atsiliepia rašytojas, poetas ir publicistas Tomas Venclova.
Ir jo interviu dalių antraštės tiesiog žavi:
Pseudointelektualai mielai aptvertų tautą tvora su spygliuota viela
Lietuviams reikia priešų?
Kuo Rusijai blogiau, tuo didesnė lietuvių laimė
Šiaip nederėtų painioti nusenusių politikierių (kurie jaučia iš rankų slystančią valdžią) ar nacional-ekstremistų (kurie yra amžinai vakarykščiai ir todėl be didesnių perspektyvų) su pakankamaiu atvira pasauliui lietuvių tauta, kuri jokių spygliuotų tvorų jau nebepakęstų. Aš asmeniškai nelaikau nei savo, nei Lietuvos priešais nei rusų, nei lenkų, nei žydų. Aišku, aš suvokiu Rusijos imperializmo pavojų, aš suprantu Lenkijos ekstremalų norą susigrąžinti Kręsy’us, aš nemėgstu sionizmo kaip ideologijos, bet visa tai yra daugiau praeityje, nei ateityje. Ir nemanau, kad kuo Rusijai blogiau, tuo mums geriau – tuo daugiau šansų kilti nedideliam pergalingam karui. Kur kas bjauresni dalykai susiję su tuo, apie ką mums čiulba globalizmo ir kosmopolitizmo dainius. Mes riedame link globalinės sąjungos, tas ir aklam matyti, bet ar tikrai reikia tą riedėjimą spartinti? Nes kol kas mainais už Jewrosojūzo pinigus mes pamažu, bet užtikrintai atsisakome savo Nepriklausomybės. Sentimentalu? Gal, bet kiekvienas turim teisę būti sentimentaliais.
Oho !
Remiantis Venclovos požiūriu aš esmi Rusijos draugas, bu man nepatinka amerikoniškas globalizmas. Tai viskas O’key ? 🙂
-> robertas – su Venclovos logika nepasiginčysi 😉
yooo… Bepigu kokiam Tomui Venclovai ar Aleksandrui Fromui disidentaut buvo 🙂 Labai gaila, kad visa ta nomenklatūrinių išperų karta neis anapilin kartu su manim ar Grumlinu. Paguodžia tik tai, kad ir toje kartoje yra tikrai gabių ir savo galva prasimušusių žmonių: Lolita Jablonskienė (ex-Zabulytė), Vytautas V. Landsbergis, etc.
-> Andu – nomenklatūrinės išperos – tobulas tų sovokų tipo paleckiukai ir pan. apibūdinimas.
You made my day 😀
Tik nereikia jų nuvertinti, gal vien dėl nelygių starto galimybių. Deja.
-> Taškas – jų nenuvertinu. Būtent dėl to, kad jie turėjo žymiai geresnes starto galimybes dėl savo tėvų-nomenklatūrininkų. Ir, deja, tas nomenklatūrizmas įspaudė sovietinio mąstymo štampą smegenyse – net pats Venclova tipo didysis disidentas iš tikrųjų mąsto bolševikiškai(kosmopolitikškai)-imperiškai(globalistiškai) – vienos sąvokos pakeičiamos kitomis, o esmė nesikeičia