Tiesiog kažkaip nejauku pagalvoti, jog visi tie juose esantys gyvūnai gyvena kas paskutines valandas, kas dienas, ir jų visų likimas vienodas – būti nužudytiems ir suvalgytiems. Nesu vegetaras, bet kažkaip norisi atsieti tai, ką valgai, nuo gyvo sutvėrimo, kurį matai.
O jei jau kalbėti apie lygias visų gyvų būtybių teises – tai pamąstykim – negi mes tikrai esame patys-patys? Sovietmečiu, būnant studentiškoje gamybinėje praktikoje Sibire, bendravome su studentu-geologu iš Leningrado. Egzistavo tuomet neskelbiama statistika – kasmet baltieji lokiai suėsdavo 3-5 žmones, gamtos viešpačius, tsakant. Nes lokiui vienodai rodo, ar tu ruonis, ar žmogus – vistiek iš kailio mėsytę reikia išpurtyti. Tai va ir pamąstykim, pamedituokim ta intencija.
A, ta pačia intencija senas-senas anekdotas
Mokina senas ryklys jauną ryklį: Kai pamatysi vandenyje žmogų, tai apiplauk jį vieną kartą, paskui dar vieną. O plaukdamas trčią kartą, gali atsikąsti šviežios skanios mėsytės.
Jaunas ryklys nustebęs klausia: O tai kodėl negalima iškart tos mėsytės atsikąsti?
Sensis ryklys, ironiškai šiepdamasis: Galėt tai galima, bet man mėsytė skaniau be š* viduje 😉
Man irgi. Bet aš jau dvidešimt metų vegetarė. Ne dėl sveikatos ar kokių miglotų dvasingumo aukštumų siekdama. Tiesiog skerdienos gabalai man atrodo kažkokie… žmogiški.
Tai reik IKI desrytes pigesnes pirkt- ten tikrai nieko bendro su mesa netures 😉
Akvariumai kaip akvariumai. Jei tos žuvys ten būtų valandą kitą, tai nieko baisaus – bet kai jos ten, vargšės, plaukioja kol apipelyja… 🙁
Ir – jei jau yra toks daiktas, kaip akvariumas, kuriame paskutinės minutės laukia nuteistieji, tai bent jau į paskutinę vakarienę turi teisę. Tegul ten tos žuvys bent jau kokių nors skanėstų gauna, ar ko ten. Dar ir užaugtų gramą 😉
Aš kuo puikiausiai suprantu, kad valgau tą, kas kažkada bėgiojo ar plaukiojo. Normalu. Bet papildomas žiaurumas – tai jau per daug.
Beje, teko padirbėti daržovių konservavimo fabrikėlyje. Žinot, vegetarai turi turėti dar stipresnius nervus, nei mėsėdžiai… 😀
-> scania – daržovių konservų fabrikėlyje dirbau ir aš… 😉
Daržovių konservavimo fabrikėlyje teko padirbėti ir man. Nieko, nervai nepairo. 🙂 Siūlyčiau tiems, kas nematė, pažiūrėti Rainerio Wernerio Fassbinderio filmą „In einem Jahr mit 13 Monden“ („Trylikos mėnulių metais“) – filmas ne apie vegetarus, bet jame yra toks netrumpas epizodas… labai iškalbingas. Beje, pats filmas puikus, vienas geriausių mano matytų gyvenime.
dukra manes klausia: kaip paruosti krabus, paaiskinu. Po pauzes atsako: ai vistiek gyvas padaras, lai gyvena, geriau juroje jais pasigrozesiu… nors mesyte jai labai tinka…
Skaitau knygą „Šantaramas“ (autorius – Gregory David Roberts). Veiksmas vyksta Indijoje, kurioje visi hinduistai, išskyrus suvakarėjusią aukštuomenę ir dvėseną valgančius neliečiamuosius, vegetarai. Čia toks GERAS kąsnelis:
Kad jautis nesustotų, Kišanas nuožmiai ir dažnai jį mušė. Lazda, kilo ir, skardžiai taukštelėjusi, leidosi kas kelios minutės. Smarkius smūgius pertraukdavo baksnojimas gyvuliui į šonus vinimi lazdos gale. Kiekvienas dūris persmeigdavo storą odą ir išpešdavo kuokštą šviesiai rudų plaukų.
Jautis nekreipė dėmesio į smūgius ir toliau gremėzdiškai vilkosi taku. Tačiau aš kankinausi. Sulig kiekvienu smūgiu ir dūriu mano užuojauta augo, kol pasidarė nepakeliama.
– Prabhu, būk geras, paprašyk tėvo nebemušti galvijo.
– Nebe… nebemušti?
– Aha. Paprašyk jo nebemušti jaučio, gerai?
– Ne, tai neįmanoma, Linai, – juokdamasis atsakė Prabhakaras.
Lazda trinktelėjo jaučiui per plačią nugarą, paskui sekė du greiti dūriai vinimi.
– Aš rimtai kalbu, Prabhu. Paprašyk jo liautis.
– Bet, Linai…
Aš krūptelėjau, vėl išgirdęs lazdos pliaukštelėjimą, ir veido išraiška maldavau jį įsikišti.
Prabhakaras nenoromis perdavė mano prašymą tėvui. Kišanas įdėmiai išklausė, paskui pratrūko nesuvaldomai kikenti. Tačiau po valandėlės pamatė, koks susisielojęs sūnus, ir juokas pritilo, paskui ir visai nutrūko, ir pasipylė klausimai. Prabhakaras iš paskutiniųjų mėgino į juos atsakyti, bet galų gale vėl atsisuko į mane beviltiška mina.
– Linai, mano tėvas nori žinoti, kodėl tu prašai jo nebenaudoti lazdos.
– Nenoriu, kad skaudintų jautį.
Šį kartą nusijuokė Prabhakaras, o kai įstengė išversti mano atsakymą tėvui, ėmė juoktis abu. Valandėlę juodu kikendami šnekučiavosi, paskui Prabhakaras vėl kreipėsi į mane.
– Mano tėvas klausia, ar tiesa, kad tavo šalyje žmonės valgo karves?
– Na, taip, tiesa. Bet…
– Kiek karvių jūs suvalgote?
– Mes… na… mes jas išvežame iš šalies. Mes patys ne visas suvalgome patys.
– Kiek?
– O, šimtus tūkstančių. Gal milijonus, pridėjus avis. Bet mes elgiamės žmoniškai ir be reikalo jų neskaudiname.
– Mano tėvas sako, kad, jo nuomone, labai sunku suvalgyti tokį didelį gyvulį, jo neįskaudinus.
-> Buka – hmmm, pamokanti istorija
Ieškau šios knygos (Shantaram), gal išduotumėte kur ją galima įsigyti? Lietuvių kalba jos išleistos nėra, ar ne?
Miela, Buka, kur jūs gavote šią knygą. Aš ieškau, norėčiau perskaityti.
Aišku, tokios diskusijos įmanomos tik pilnais pilvais (turinys gali būti ir vegetariškas, nesvarbu). Dabar, šiaip jau nematyto žmonijos istorijoje pertekliaus laikais, bepigu bjaurėtis skerdenomis. Tačiau, kaip ten sakoma, ko neatsižadėti niekados? Mano tėvai dar patyrė, kas yra badas. Šiaip sutariama, kad žmonijos civilizacijos, o juo labiau evoliucijos istorijoje maisto pertekliaus tarpsnis yra niekingai niekingai neįžiūrimai mažas, praktiškai nėra tokio. Alkis yra mūsų genuose 🙂 Istorija su buliaus badymu yra, aišku dviprasmiška. Bet šiuolaikinis požiūris yra toks – bulius nebadomas, sveikas, gerai šeriamas ir patogiai gyvena iki… na taip, kol panaudojamas žmonių maistui. O jautis – netenka kiaušų, mušamas, badomas ir galiausiai vis tiek suvalgomas, arba sudraskomas šunų. Ar nudvesia, pūna ir užkrečia vandens šaltinius. Ar priskrenda musių ir priperi lervų. Veisiasi mikrobai ir plinta. Ir t.t. 🙂
-> vyr – kalba neina apie skerdienas – su jom no problem. Esmė ta, kad eini su vaikais, išsirenkate kokį karpį, prie akių jį nužudo (na nors tiek) arba parsiunešate namo ir nužudote patys (čia vaikams gyvenimno pamoka „ėsk arba būsi suėstas:)
Kai perku skerdieną, ji man atsieta nuo gyvūno
Niekad neužmiršiu laikų, kai gyvenom prie Kauno marių. Marios buvo sąlyginai jaunos ir pilnos gyvybės. Tėvas tiek pritraukdavo leščių, pilna vonia iki viršaus knibždėdavo dideliausių monstrų. Ir plaukiodavo jie ten gyvi, o paskiau jiems būdavo šnai, nuo mažamečių mūsų su broliu nepasislėpsi gi šitame reikale. Ir šiaip, tėvas yra didis medžioklis 🙂 O butelis buvo mažas ir vonioje vykdavo visokie dorojimai. Ir taksidermija labai domėjosi ir mokėjo gražiai iškamšas daryti. Nuo manęs su broliu nebuvo slepiamasi, tad ir kraujukas ir visa kita nuo pat mažens įprasti dalykai. Taip kad čia tik nuo gyvenimo būdo priklauso. Aš savo vaikams jau neužtikrinau tokio artimo kontakto su gyvąja gamta, virstančia negyvąja 🙂 Tačiau šito edukacinio momento svarba man kažkodėl atrodo per mažai įvertinta. Gal klystu.
Tema slidi – kitas prisižiūrėjęs maisto kraujo ima neskirti nuo žmogaus… Bet čia kraštutinis atvejis, ir ne apie jį kalbam.
Suvokti – maistas iš kraujo – yra gerai; o suvokti, kad tam nereikalingas žiaurumas – yra tobula.
-> vyr – tai ir aš vaikystėje eliolikos metų, kai dar pažvejodavau, be problemų išskrosdavau ir nusivakydavau laimikį. Esmė gal ta, kad žvejyboje ir žuvis turi šansą, ir jų susigauni tiek, kiek susigauni PATS. O maximoje jos plaukioja be jokių šansų ir jų likimas yra vienareikšmiškai nulemtas. Jei tą suvoktum – kad tuoj būsi užmuštas ir suvalgytas – kažin, kaip tas žmogus jaustųsi