Feed on
Posts
Comments

Nežinau, kaip gerbiamieji mano tinklaraščio skaitytojai, bet aš asmeniškai turiu kelias knygas, kurios iš esmės pakeitė mano mąstyseną/pasaulėžiūrą etc.itd.
Ir pirmoji iš jų yra 1971 metais išleista tarybinio buvusio jūrų kapitono K.A.Ivanovo knyga „Pasaulio valstybių vėliavos“/“Флаги государств мира“. Kai aš ją pamačiau Vilniaus Centriniame knygyne (tiesą pasakius, į ką jis pavirto, man kelia beviltišką neapykantą net nežinau kam), aš supratau, kad jos NORIU. Kainavo ji 3,93rb., dvylikmečiui vaikui tai buvo beprotiški pinigai, bet iš kasdien duodamų bulkutėms 15kp. ir šiek tiek priduotų pieno butelių aš per mėnesį suskrebenau tuos pinigus.

Kodėl aš jos taip norėjau? Dar prieš tai, turbūt 1970ųjų vasarą žaisdami kaime, buvome (kaip ir dauguma, turbūt), pasigaminę pinigų tarpusavio atsiskaitymams. Ir tai buvo ne rubliai, o buvo LITAI. Ir ant didžiausio 100lt. banknoto buvo Trispalvė. Trispalvė buvo ir ant kitų pinigų, bet jie buvo vienspalviai, o 100lt. buvo labai SPALVOTAS banknotas. Na ir mums kilo klausimas: „O kaipgi tos spalvos išsidėsčiusios?“ Žinojome (iš kur – net nežinau), kad yra geltona, žalia ir raudona spalvos, bet jų tarpusavio išsidėstymas buvo paslaptis. Ir tuo pat metu mes, vaikai, jautėme, kad klausti suaugusių šito dalyko NEgalima. Dabar bepigu, kai internetuose pagūglini-pawikini ir viską sužinai, o tuo metu Trispalvė buvo apgaubta paslapties. Aišku, ir sovietinė Lietuvos TSR vėliava buvo trijų spalvų, bet mes tikrai žinojome, kad tai NE TOS spalvos. Galų gale nupiešėme Trispalvę, kaip sugebėjome (kiek dabar prisimenu, tai aukštyn kojomis 😉 ), ir viskas buvo tvarkoje. Bet nuo tada man galvon įstrigo klausimas: „O kaipgi yra iš tikrųjų su tomis spalvomis?“ Tiesą pasakius, pionieriui nederėjo apie tai sukti galvą, bet aš aiškiai nebuvau teisingas pionierius. Ir štai aš radau knygą, kur buvo pavaizduota Trispalvė. O taip pat ir kitų dviejų Baltijos valstybių tarpukario vėliavos. Atminkime – 1971ieji, Lietuvoje net į galvą nebūtų atėje bandyti kur nors viešoje vietoje panaudoti tokį spalvų derinį, o čia atviru tekstu ir pilnu vaizdu. Leidykla „Transport“ buvo ne Lietuvoje, tad nesuko sau galvos dėl kelių vėliavyčių 😉 Aišku, tekstas buvo totali sovietinė propaganda, bet patys pamatyti vėliavų atvaizdai man tarsi tapo atskaitos tašku, užbrėžiant liniją tarp „Lietuvos“ ir „Tarybų Sąjungos“, nors, be abejo, tuomet niekas mūsų familijoje nekalbėjo (nei garsiai, nei tyliai) apie trėmimus ar pogrindžio veiklą.
Kitas svarbus momentas – 1968 metais pradėjo eiti žurnalas „Sparnai“, kuriame buvo publikuoijami straipsniai apie tarpukario Lietuvos aviaciją, kas vėlgi man tapo kažkokia vidine vertybe, atsieta nuo išorinių sovietinių vertybių. Be abejo, nuo to aš nepatapau nei disidentu, nei kovotoju už Nepriklausomą Lietuvą, bet tai buvo lašas-po-lašo veikimas, kuris žmogui leidžia susiformuoti SAVO požiūrį į aplinkinį pasaulį, ignoruojant oficialiąją ideologiją.
Va taip va atrodė mano minėtosios vėliavos…


Kitas dalykas, kuris tuomet vėlgi mane šokiravo ir pivertė susimąstyti apie man brukamas idėjas – Indijos laivininkystės kompanijos Scindia Steamship Navigation Company Limited vėliava, kurioje buvo pavaizduota didžiulė raudona svastika. Tuomet mums visiems buvo beatodairiškai skiepijama, jog svastika yra fašistų simbolis ir todėl tai yra BLOGAI. O čia – ir svastika pavaizduota, ir paaiškinta, kad ji tereiškia „Viso geriausiop“. Galva gali sprogti nuo vidinės disharmonijos… Ir turbūt nuo tada vėlgi atsirado vidinis poreikis išsiaiškinti iki galo, kas slypi po terminais ir žodžiais. Ir taip pamažu paaiškėjo, kad Vokietijoje jokių fašistų nebuvo, o buvo nacistai; fašistai gi buvo Italijoje; kad svastika iki šiol tebėra naudojama Azijoje kaip šventas simbolis ir visiškai nesiejama su jokiu blogiu… Šiandien visa tai gali atrasti (jei tik nori atrasti ir nebijai atrasti) internetuose, tačiau tuomet tai reiškė valandas Respublikinėje bibliotekoje, savarankišką lenkų kalbos išmokimą ir t.t.

Tai va, kokios kartais antisovietinės būna tarybinės knygos…

12 Responses to “Knygos, kurios pakeičia mąstyseną”

  1. troy parašė:

    Geras tesktas. Aš išmokaiu Lietuvos vėliavos spalvas irgi iš tarybinės sknygos. Avyžiuas romane apie Smetonos gimanzistus buvo eilėraštis paliktas matyt per klaidą , kaip išsidėsto Letuvos vėliavos spalvos – iš viršaus eina saulė, žolė ir kraujas, taip ir iki šiol įsimenu.

  2. Ūžesiai ausyse parašė:

    Tikiuos, už tas Trispalves ant banknotų nebuvo susėmę? 🙂

    • grumlinas parašė:

      -> Ūžesiai ausyse – nea, susinešiojo matyt tie banknotai greitai, kad net neprisimenu jų likimo 😉

  3. praeivis parašė:

    Man labiausiai patinka, kai koks nors vokiečių emigrantų palikuonis Amerikoje pradeda isterija išvydęs svastiką. Ir nė nesiklauso, kad pati svastika kur kas senesnė už nacizmą. Beje tokių isterikų ir Europoje pilną. Tik, gal kiek mažiau.

    • grumlinas parašė:

      -> praeivis – tai tokie debilavoti mažaraščiai anti-fašistai™ kokioje Azijoje prie budistų šventovės išvis susimyžtų iš baimės ir pykčio 😀

      • praeivis parašė:

        Neįsivaizduoju debilavoto mažaraščio anti-fašisto prie budistu šventovės. Tikrai neįsivaizduoju. Išvis sunkiai tokius įsivaizduoju, bet manau, kad iš savo kiauto jie nė kojos nekelia 🙂

  4. Buka parašė:

    Ir iš indų filmų, kurių sovietų laikais kinuose netrūko (o aš uoliai žiūrėdavau – ir tebežiūriu, ką čia slėpti), niekas neišlupinėdavo šventyklas dabinančių svastikų. Jas prisimenu labai aiškiai (tarkim, filme „Dainų ritmai“), nes nuo svastikos vaizdo ekrane vyriškoji jaunuomenė mūsų miestelio kino salėje kažkodėl pratrūkdavo itin garsiai kvatoti.

    Kita mintis, kilusi skaitant Grumlino tekstą – kaip buvo įbauginti ir kaip apie anuos laikus tylėdavo suaugusieji. Kad tėvo brolį 1944 m. sušaudė NKVD, sužinojau tik Sąjūdžio laikais.

    • grumlinas parašė:

      -> Buka – dėl suaugusiųjų tylėjimo – na taip, esu kažkada rašęs, kad apie tai, jog mano a.a. senelis lakstė po miškus nuo vienų ir kitų, sužinojau tik vienuoliktoje klasėje. Tylėjimas kaip masinis reiškinys buvo tautos išsigelbėjimas, tačiau neužmirštant ir neatleidžiant.

  5. Andu parašė:

    Buvo tokia vaikystės knyga Miloslavo Stinglo „Indėnai be tomahaukų“, tai vienoje nuotraukoje kažkoks navahų genties indėnas plaukus persirišęs juostele išmarginta svastikomis… Man ji tada buvo gana aktuali – tais laikais Amerikėj vyko dakotų maištas prie Wounded Knee.

    • grumlinas parašė:

      -> Andu – svastikos simbolis universalus ir vien tai, kad naciai jį pasivogė, neleidžia jo išmesti iš pasaulio kultūros