Trečioji kelionės diena prasidėjo važiavimu į Vislos Neriją, kuri kažkiek panaši į Kuršių Neriją. Ten nuvažiavome iki prabangaus Krynica Morska kurorto, kuris kažkiek panašus į Palangos ir Nidos miksą. Patį miestą tik lėtai-lėtai apvažiavome, žvelgdami pro langus, kadangi parkuotis praktiškai neįmanoma, o ir planai buvo nemaži.
Planas buvo pirmiausia aplankyti Štuthofą, kuriį mes puikiai žinome iš B.Sruogos „Dievų miško“ ir V.Telksnio „Kamino šešėlyje“. Štuthofe aišku pirmiausia susiradome parkingą (mokamą, be abejo 😉 ). Priėjus buvusią sargybinę, sužinojome kad pats muziejus yra nemokamas, teko susimokėti tik už poros dokumentinių filmų demonstraciją buvusiame komendantūros pastate.
Iš paties konclagerio telikę keletas barakų Senojo konclagerio teritorijoje – išlikę/atstatyti pastastai pažymėti juodai lagerio schemoje.
Įėjus pro vartus, be abejo, papyškinau fotopanoramą. Išlikusiuose barakuose įrengtos ekspozicijos, iš kurių slogiausią įspūdį paliko batų krūva, ant grindų sumestų antklodžių krūva (taip nakvota lagerio statymo metu), medinės lovos, stalai valgymui. Ypatingai slegiantis įspūdis – ligoninė, kurioje buvo žudomi žmonės.
Prisiskaičius apie dujų kameras, tikrovėje ji kažkaip keistokai maža, o ir viduje savotiškas vaizdas. Krematoriume viso trys krosnys: dvi kieto kuro ir viena skysto. Nupurtantis vaizdas, o ir vėliavos (tarp jų ir Lietuvos) primena, kad žuvo čia ne vieni žydai. Kaip nebūtų keista, kartuvės kažkokios nevisai tikros pasirodė.
Viename iš barakų – didžiulis lagerio maketas, kuriame matyti ir komendantūra, ir lagerio komendanto vila. Labai įdomios schemos, rodančios lagerio kaitą: 1939.IX, 1940.VI, 1942.II, 1943.VI, 1944.XII.
Na, ir baigiant apsilankymą, beliko mesti žvilgsnį į šiltnamius, kuriuos kaliniai augino daržoves savo prižiūrėtojams.
Baigus apsilankymą Štuthofe, išvažiavome Gdansko linkui, pakeliui miške sustodami išgerti kavos (kitur neišėjo, nes visur tik mokami parkingai 😉 ). Sąmoningai pasirinkau trumpesnį kelią į Gdanską, turintį vieną ypatybę – keltą per Vislą, kuriuo ir persikėlė abu mūsų pepelacai. Šiaip labai įdomu, kad Vislos pakrantėje įrengti bunkeriai.
Atvažiavus į Gdanską, susiradome parkingą netoli senamiesčio, o paskui nuėjome į pagrindinę senamiesčio gatvę. Na, čia pyškinau kairėn ir dešinėn, nes tikrai yra ką fotografuoti. Nuotraukos sudėtos galerijon, be giliamintiškuų komentarų, nes tai tikrai graži gatvė ir kažkaip tingėjosi gilintis, kas čia per įžymybės. Patiko vienos apsukrios lenkaitės uždarbiavimo būdas: apsirengusi senoviniais drabužiais, ji sukinėjosi prie Neptūno fonrtano ir už porą zlotų fotografavosi su norinčiais. Įdomi pasirodė ir muziejaus reklama: „Išdrįsk įeiti į muziejų“. Gražų dalyką jie turi – unikalias gatvių pavadinimų lenteles.
Pasivaikščioję, grįžome atgal į parkingą, pakeliui susimąstę apie plakato ant parkingo tvoros gilią mintį: „Aš pribėgu prie tvoros per 5 sekundes. …o tu?…“
Tolimesnis kelias vedė į Sopotą, kur pagrindinė problema buvo rasti parkingą, kol pagaliau radome požeminį. Tada galėjome apžiūrėti ir „Grand“ viešbutį, ir pliažą, ir buvusį švyturį, ir kreivą namą. Pasivaikščioję, susiradome kavinukę netoli bažnyčios, kur jau esame valgę kelis kartus, būdami Sopote, ir nebrangiai+skaniiai+sočiai pavalgėme.
Kadangi diena jau ėjo vakarop, išvažiavome ieškoti nakvynės. Planas buvo važiuoti link Wladyslawowo, pakeliui klausinejant privačiame sektoriuje. Tą ir darėme… iki pat Wladyslawowo. Sugaišę dvi valandas. Su nuliniu rezultatu. Ta prasme, poroje vietų dar buvo galima gauti po vieną kambarį, bet buvome dvi šeimos, tad niekaip netilpome. Pasirodo, birželis ir liepa Lenkijoje buvo labai prasti, tad pagerėję rugpjūčio orai sukvietė visus atostogaujančius.
Pamąstę, grįžome atgal iki Redos kažkur 20km ir, pavažiavę kilometrą autokeliu, apsistojome pakelės motelyje. Be didesnių problemų 😉 Ir tai buvo pats laikas, nes buvome tikrai nuvargę.
Elbląg-Krynica Morska-Sztutowo/Stuthof-Gdansk-Sopot-Wladyslawowo-Reda
